2008 m. SŪKURIO atstovų vizitas į Pasaulinį Aikido Centrą AIKIKAI HOMBU DOJO (Tokijas, Japonija)

2008 m liepos-rugpjūčio mėn. asociacijos „SŪKURYS“ komanda keliavo į Japoniją treniruotis aikido Pasauliniame Aikido Centre – AIKIKAI HOMBU DOJO (Tokijas).

Delegaciją, vadovaujamą asociacijos prezidento ir vyr. trenerio Prano Golovač, sudarė asociacijos treneriai ir nariai: Irina Kušelevič, Rūta Uždavinytė, Vytautas Ribikauskas, Vladislavas Geigalas, Alfredas Babkovskis ir Paulius Skruibis.

Komandos nariai treniravosi 8 – 32 dienas, vyko 3-4 treniruotės per dieną. Stažuotės metu SŪKURIO komanda turėjo galimybę treniruotis pas šiuos Aikido meistrus: Moriteru Uešiba, Siodzi Seki (7 Dan), Sigeru Sugavara (7 Dan), Hayato Osawa (7 Dan), Yošiaki Yokota (7 Dan), Yukimitsu Kobayaši (7 Dan), Hiroyuki Sakurai (6 Dan) ir kitus.

Visi delegacijos nariai sėkmingai sudalyvavo treniruotėse, 4 delegacijos nariai dalyvavo „siočiu geiko“ – intensyviame 10 dienų vasaros treniruočių kurse bei gavo tai patvirtinančius diplomus. Liepos 21 dieną delegacijos nariai apsilankė Nacionalinėse kovos menų rūmuose – NIPPON BUDOKAN, kur vyko vaikų, besitreniruojančių Aikido, vasaros susitikimas. Susitikimo pabaigoje Aikido technika demonstravo Aikido Doshu – Moriteru Uesiba, Sigeru Sugawara, Hiroši Fujimaki ir kiti Hombu Dojo meistrai.

Visų delegacijos narių vardu nuoširdžiai dėkojame delegacijos vadovui Pranui Golovač už puikiai suorganizuotą kelionę, kantrybę bei palaikymą stažuotės metu.


Atsiliepimai

Į Japoniją važiavau apimtas ypatingų jausmų. Pildėsi viena didžiausių gyvenimo svajonių pamatyti šalį, apie kurios istoriją, kultūrą ir menus buvau daug skaitęs ir dar daugiau girdėjęs.

Dabar, sugrįžęs namo ir matydamas viską iš didesnio atstumo, suprantu, kad būnant toje šalyje objektyviai vertinti tai, kas tave supa, nėra lengva, o gal ir neįmanoma. Dvi savaitės Japonijoje prabėgo kaip sapne, tarsi besitęsiančiame emociniame transe, nes viskas toje šalyje yra kitaip nei mums įprastoje europietiškoje aplinkoje.

Pradedant žmonių bendravimo etika, baigiant technologinio progreso apraiškomis, japonai yra toli, gal tiksliau būtų sakyti – labai toli pažengę. Kas įdomiausia, kultūra ir auklėjimas juntami ne vien elitiniuose restoranuose ar penkių žvaigždučių viešbučiuose, bet ir bendraujant su praeiviais gatvėje, stotyje, užkandžiaujant vietinėse „Starbucks coffee“ kavinėse ar kitose greitojo maisto įstaigose. Tereikia stabtelėti gatvėje su žemėlapiu rankose ir artimiausias japonas, mokantis bent tris žodžius angliškai, neleis jums dairytis ilgiau nei pusę minutės ir jaus pilietinę pareigą žūtbūt atsakyti į jums rūpimus klausimus. Kitas įspūdingas dalykas, krintantis į akis, – sterili švara ir tvarka. Šalyje, kurioje gyvena 120 mln. gyventojų ir kartais tarp namų būtų sunku įsisprausti, automobiliai statomi per sprindį nuo pastato. Tai atrodo neįtikėtina.

Taip pat neįtikėtinai atrodo šventyklos ir parkai, įsispraudę tarp Shinjuku (modernus Tokijo kvartalas) dangoraižių ir komercinių centrų kaip oazės, kuriose nuo cikadų klyksmo sustoja laikas ir trumpam nusikeli į praeitį – samurajų ir pirmųjų arbatos ceremonijų laikus. Japoniški sodai, kreivos pušelės, mediniai tiltai per tvenkinius, kuriuose žvynais saulėje raudonuoja šventais laikomi koinobori (spalvotieji japoniški karpiai), ir paunksmėse besislepiantys arbatos nameliai priverčia pamiršti, kad esi vieno iš didžiausių pasaulyje miestų viduryje.

Tačiau įspūdingiausia vieta, kurioje teko būti kelionės metu, – Hombu Dojo. Vieta, kurioje Moriteru Uešiba tęsia protėvio pradėtą kelią ir per dieną gali sutikti tiek Aikido meistrų, kiek nesi matęs per visą gyvenimą, bei dalyvauti jų treniruotėse. Oras tame pastate persismelkęs Aikido dvasia: nuo įėjimo į pastatą iki pagrindinės salės, kurioje kiekvieną rytą pusę septynių susirenka minia žmonių į Došu treniruotę. Keistas jausmas, kai matai laiptais lipantį 7-ojo dano šichaną, kuris Europoje seminaruose surenka didžiules auditorijas, arba treniruotės metu tave pakviečia technikos pademonstruoti jaunas 5-asis danas. Liepos mėnesio pabaiga tikrai nėra maloniausias laikas treniruotis, nes temperatūra gana retai nukrenta iki 33 laipsnių. Dienomis, kai saulė matosi per europiečiui neįprastą tirštą rūką, drėgmė tokia nepakeliama, kad išeidamas iš kondicionuojamos patalpos į lauką esi priverstas įveikti tirštai lipnios, tvankios masės barjerą, kad patektum į gatvę. Tačiau tame Dojo jokios klimato ar laiko juostų adaptacijos sąlygos negali daryti įtakos apsisprendimui treniruotis po dvi, tris ar keturias treniruotes per dieną.

Įdomiausia, kad europiečių ir japonų ūgio ir kompleksijos skirtumai netrukdo visavertiškai treniruotis – pradedančiųjų grupėje teko dirbti su perpus mažesne (tikrai neperdedu) partnere. Būdamas 195 cm ūgio ir sverdamas apie 95 kg dirbau su vos 140 cm ūgio smulkute japone, kuri turėjo įveikti baimę ir išdrįsti atsistoti į porą su baltaodžiu „milžinu“. Aikido universalumas tikrai stebina: po sensėjaus trumpo instruktažo (beje, sensėjus, pamatęs tokį mūsų eksperimentą, netruko ateiti iš kito salės kampo) mes visai sėkmingai sugebėjome atlikti techninius veiksmus ir kiekvienas mano partnerės atliktas metimas susilaukdavo didelio aplinkinių susidomėjimo. Aišku, japonai atvirai nespokso (tai visai nebūdinga jų auklėjimui), tačiau slapčia kiekvienas stebi naujoką milžiną, o drąsesni nori stoti į porą ir bent kelis kartus trinktelėti grėsmingai atrodantį baltaodį į tatamį.

Didelių gabaritų užsieniečiai nėra labai dažnas reiškinys Hombu Dojo, todėl dėmesio netrūko net ir persirengimo kambariuose, kur aštuoniasdešimtmečiai senukai, susirinkę į Došu treniruotę, garsiai dalydavosi įspūdžiais, kaip sutiko milžiną tarpduryje. Netruko dėmesio ir ant tatamio: meistrai santūriai vaikščiodavo aplink ir stebėdavo, retkarčiais prieidami ir aiškindami technikos niuansus. Tai dažniausiai baigdavosi griausmingu smūgiu į tatamį, sukeliančiu slaptą aplinkinių pasitenkinimą. Kartą pradedančiųjų grupėje sensėjus buvo pakvietęs į porą demonstruoti naują pratimą, iki to momento dar neteko dirbti tokiu greičiu ir jėga (sensėjus buvo nestandartinio japonui ūgio – aukštas ir tvirtai sudėtas). Sensėjus rinkosi žemas stovėsenas, kad kompensuotų ūgio skirtumą, ir metimus atliko didelėmis amplitudėmis, todėl aplinkiniai susėdę „pašokdavo“ nuo tatamio po kiekvieno kritimo.

Hombu Dojo paliko neišdildomą įspūdį, kuris grįžta asociacijomis ir prisiminimais kiekvieną treniruotę Lietuvoje, ir pakeitė tiek požiūrį į Aikido treniruotes, tiek ir į Aikido AIKIKAI apskritai. Tarsi gurkšnis iš šaltinio, kurio skonio jau niekada nepamirši.

Alfredas Babkovskis,
SŪKURIO viceprezidentas


Vykdamas į Japoniją galvojau, kad atvyksiu į valstybę, prilygstančią pasakų šaliai, kurią buvau susikūręs savo mintyse. Tačiau atvykus į Japoniją ir iš metro išėjus į gatvę… pirma mane aplankiusi mintis buvo: „tai ne Japonija“!!! Kažkaip pasijutau lyg eiliniame dideliame dideliame pasauliniame mieste, kuriame pilna žmonių ir transporto. Tačiau čia buvo dar blogiau… čia negailestingai tvieskė saulė ir karštis buvo tiesiog nepakenčiamas. Norėjosi įkvėpti gryno tyro oro…tačiau jo nebuvo!… Drabužiai nuo prakaito iškart prilipo prie kūno! Tiesiog stovint vietoje ir nieko nedarant, prakaitas savaime sruveno per kūną. Jausmas buvo toks lyg su drabužiais įlindus į sauną.

Tačiau viskas pradėjo keistis į gerąją pusę, kuomet atvykome į viešbutį. Čia pradėjau suprasti, kad tikrai esu Japonijoje. Viešbučio personalas tiesiog pakerėjo mane savo paprastumu ir stulbinančiu paslaugumu. Susidūrus su tokiu natūraliu paslaugumu teko suprasti, jog mūsų šalies žmonėms dar daug daug metų reikės mokytis to natūralaus ir paprasto supratingumo, pakantumo bei tolerantiškumo vienas kitam.

Stebint japonų tarpusavio bendravimą įžvelgi, kaip šiltai jie bendrauja tarpusavyje ir ne tik. Jų bendravime išsiskiria žodžiuose juntama šiluma, supratinga šypsena bei maloniai švytinčios akys. Teko matyti kaip dvi susitikusios jaunos japonės trykšte tryško neišpasakytai nuoširdžia draugyste viena kitai…lyg maži kačiukai, kurie susitikę pradeda vienas aplink kitą šokinėti ir vartytis iš laimės. Taip ir šios merginos, susikibusios už rankų ir švytinčiomis iš laimės akimis, džiūgaudamos pasakojo viena kitai savo įspūdžius. Nesu niekada matęs taip atvirai pasakojančių savo įspūdžius viena kitai ir besidžiaugiančių viena kita Lietuvos merginų. Tai man paliko neišdildomą įspūdį. Supratau, kaip stipriai Japonijos žmonės vertina tokį žemišką ir paprastą dalyką – DRAUGYSTĘ. Manau, savo charakteriu japonai labai skiriasi nuo mūsų, Lietuvos ar Vakarų kultūros, žmonių. Mūsų žmonės labiau linkę į individualumą, į savęs kaip „AŠ“ prikišimą ir pabrėžimą. Tuo tarpu, japonai labiau „atsiduoda“ visuomenei ir žmonėms. Tegul neįsižeidžia Tie, kas skaitys šiuos mano įspūdžius, kadangi tai – tik mano nuomonė.

Mes buvome pačioje Japonijos sostinėje Tokijuje. Tai tikrai milžiniškas miestas. Žmonių gatvėse tikrai labai daug, tačiau vaikščioti vienas kitam jie visiškai netrukdo. Vieni su kitais praeiviai labai mandagiai ir kultūringai prasilenkia. Net neužkliudydami vieni kitų. Tai ypatingas gebėjimas. Tuo tarpu, mūsų šalyje, tokioje žmonių spūstyje, būtum apstumdytas ir liktum su numintais batais. Ir niekas net neatsiprašytų. Kadangi pas mus tai jau yra virtę įprastu reiškiniu.

Labai didelį įspūdį paliko didžiuliai parkai pačiame Tokijuje. Pasijunti tarsi iš miesto triukšmo pakliuvęs į šventą vietą, kurioje viskas žalia ir gražu. Parkai čia labai rūpestingai prižiūrimi ir tvarkomi. Krūmai bei medžiai parkuose labai gražių formų. Apskritai, medžių gražumas čia – neišpasakytas! Galima sėdėti parke ir tiesiog stebėti medžius. Tai tikrai nuostabus grožis. O jau tai, kas vyksta parkų tvenkiniuose… maniau, kad taip būna tik pasakose. Vėžliai ir karpiai tiesiog lipte lipa lauk iš tvenkinio ir kaip šuniukai, kurie subėga pamatę žmones su maistu, prašo žmonių valgyti. Karpiai ir vėžliai tiesiog iš visų tvenkinio kampų suplaukia prie tavęs ir žiopčiodami savo didžiulėmis burnomis prašo maisto. Neišpasakytas jausmas apima, kuomet visa tai gali pajusti ir pamatyti.

Visi parkai, kuriuos man teko aplankyti Japonijoje, tikrai paliko didžiulį įspūdį. Tačiau pasakišką įspūdį, kurį be galo sunku būtų aprašyti, man paliko – Japonijos šventyklos. Jas tiesiog reikia pamatyti ir pajausti tą pasakišką Jų dvasią. Būdamas šventyklose pasijutau taip tarsi nebenorėčiau iš jų išeiti. Ten tiesiog gera ir ramu. Tiesiog sėdi ir į visą tą grožį žvelgi. Bežiūrint ir bemąstant pradedi jausti ypatingą šventyklų dvasią. Susimąstai apie senovėje čia gyvenusius bei meditavusius žmones. Visa tai tampa tarsi apgaubta paslapties šydu. O šventyklų stogų ornamentai bei raižiniai – stebuklingo grožio. Visą tą grožį perteikti ir aprašyti tiesiog neįmanoma. Stebint tą neišpasakytą grožį tiesiog apima emocijų šėlsmas kūne ir viskas, ką norisi daryti, tai tik aikčioti iš nuostabos…

Tačiau šios stebuklingos kelionės pagrindinis tikslas buvo ne žavėtis Japonijos grožybėmis, o treniruotis Hombu dojo. Vykstant į Japoniją morališkai save nuteikinėjau, kad Hombu dojo treniruotėse bus be galo sunku. Tačiau tuo metu dar nesuvokiau, kas iš tiesų yra sunkumai treniruotėje. Per seminarus bei egzaminus, kuriuose man teko pabuvoti, būdavo tikrai sunkiai pakeliamas fizinis krūvis, tačiau tai, ką patyriau per pirmąją treniruotę Hombu dojo…tai buvo tarsi šokas mano kūnui… Neapsakomas karštis…oro trūkumas…visas kūnas tiesiog permirkęs prakaitu, prakaito lašų buvo pilna netgi ant blakstienų, kurie pasilenkus kapsėdavo lyg nuo tirpstančio varveklio… Įpusėjus treniruotei pajutau, kad jau artėja likusių jėgų išsekimas…tuomet pirmą kartą žvilgtelėjau į laikrodį, kad pažiūrėčiau kada baigsis ši treniruotė (dar niekada nebuvo tekę to daryti). Nesinorėjo pasirodyti visišku nevykėliu, taigi, teko susiimti ir tęsti treniruotę. Tą akimirką supratau, kad taip jaučiuosi tikrai ne aš vienas. Kažkam galbūt buvo dar sunkiau, tačiau jie ir toliau treniravosi. Supratau, kad tai praėjo visi didieji Aikido meistrai. Taigi, suvokiau, kad teks ir man visa tai iškęsti savo kailiu. Pirma treniruotė buvo kaip savotiškas krikštas Hombu dojo. Tie prisiminimai visam gyvenimui užsifiksavo mano atmintyje.

Hombu dojo kiekvieną dieną treniruodavomės po keturias treniruotes. Būdavo dvi rytinės treniruotės ir dvi vakarinės. Vieną šeštadienį įvyko netgi penkios treniruotės per dieną. Dienos krūvis tikrai būdavo labai didelis. Būdavo dienų, kai kūnas daugiau nebenorėdavo treniruotis. Taigi tekdavo save tiesiog varu nuvaryti į treniruotę. Tačiau artėjant mūsų treniruotėms į pabaigą (po keturių savaičių) supratau, kad aš jau pripratau ir prie karščio, ir prie krūvio, ir prie oro trūkumo. Treniruotėse tapo lengva tiek bėgioti, tiek ir judėti. Visas kūnas tapo toks lankstus ir judrus, kad didžiulio nuovargio jau net nebesijausdavo. Pabaigoje net ir pėdų padai tapo tokie stori, kad atrodydavo lyg bėgiotum su šlepetėmis (anksčiau „šlepečių“ vietoje buvo kruvinos pūslės).

Labai didžiulį įspūdį man paliko ten besitreniruojančių žmonių technikos įvairovė ir lygis. Labai neigiamą įspūdį paliko ne japonų kilmės žmonės dėvintys chakamą, kadangi tokie jau nejudrūs ir nenorintys normaliai treniruotis jie buvo, jog į galvą piršosi viena mintis „ko tuomet jie čia susirinko“. Ko nepasakysi apie Japonus. Japonai, jeigu jau ateina į treniruotę, tai treniruojasi „iš širdies“ ir netinginiauja.

Žinoma, didžiausią įspūdį paliko – Došu treniruotės. Šiose treniruotėse žmonių prisirinkdavo tiek, jog net nebūdavo vietos laisvai koją pastatyti. O ką jau bekalbėti apie pratimų atlikimą. Tačiau kažkaip treniruodavomės ir sėkmingai gebėdavome atlikti pratimus bei kritimus. Šios treniruotės buvo savotiškai įdomios. Pats Došu – tikrai labai orus ir be galo maloniai komunikabilus žmogus. Iš Jo dvelkia ir vidinė stiprybė, ir kartu begalinis paprastumas.

Labai įdomu buvo stebėti, kuomet sensėjai rodydavo pratimus, o uke būdavo jaunieji „učideši“. Jie taip puikiai atsekdavo sensėjaus rodomus pratimus, kad tiesiog nuostabiai gražu būdavo žiūrėti. Ypatingai mano dėmesį patraukė Yuji Oyama (3 dan.) . Jo judėjimo technika pasirodė kažkuo ypatinga. Prireikė nemažai treniruočių, kad bent šiek tiek perprasčiau Jo taip gražiai atliekamos technikos judesius. Dabar belieka tūkstančius kartų visa tai kartoti treniruotėse, kad pavyktų pasiekti kažką panašaus.

Iš tiesų, apie visa tai galima rašyti ir rašyti, kadangi įspūdžių yra begalė. O visiems tiems įspūdžiams atsirasti man suteikė galimybę mano treneris Pranas Golovač. Esu Jam be galo dėkingas už suteiktą galimybę kartu vykti į Japoniją ir už visokeriopą palaikymą sunkiais momentais. Šioje išvykoje asmeniškai įsitikinau, kokį nuostabų trenerį turi mūsų asociacija. Tačiau ir ne tik trenerį, bet ir nuostabų žmogų, kuris visuomet padės ir patars kada tau to labiausiai reikės. Rodosi lyg ir nesiskundi niekuo sunkiais momentais, tačiau Jis mato ir žino, kada tau labiausiai reikia tiesiog pasikalbėti. Tarstels keletą „stebuklingų“ žodžių ir viskas vėl susitvarko.

Taip pat noriu padėkoti visai komandai: Irinai, Rūtai, Alfredui, Vladislavui, Pauliui už Jų puikias nuotaikas ir entuziazmą treniruotėse. Buvo labai smagu Jus labiau pažinti, treniruotis su Jumis bei kartu leisti laiką nuostabioje šalyje – JAPONIJOJE. Linkiu Jums visiems visur ir visada sėkmės.

Vytautas Ribikauskas,
1 Kiu


Pirmą kartą nuvykau į Japoniją 2007 m., kai dalyvavau tarptautinėje jaunimo konferencijoje. Grįžęs po kelionės namo, supratau, kad norėsiu šioje šalyje apsilankyti dar kartą. Labiausiai sužavėjo ne šventyklos (nors jos ten tikrai įspūdingos), bet labai nuo vakarietiškosios besiskirianti kultūra, visų pirma – žmonių tarpusavio bendravimas. Man atrodo, kad daugelis japonų žymiai daugiau galvoja apie kitą žmogų, labiau gerbia vienas kitą (pvz. sutikti metro garsiai telefonu kalbantį žmogų – didelė retenybė) negu vakariečiai. Labai didelį įspūdį paliko Japonijos žmonių mandagumas, paslaugumas ir svetingumas. Išlepus nuo šių patirčių, prireikia laiko adaptuotis prie vis dar dažnai surūgusių tėvynainių…

Savo pirmosios kelionės metu teko apsilankyti Tanabėje (kaip vėliau sužinojau – tai Aikido įkūrėjo Morihei Ueshibos gimtasis miestas). Mokykloje, kurioje lankėsi mūsų delegacija, buvo surengtas įvairių sporto šakų pasirodymas. Pamatęs, ką „išdarinėja“ mokiniai besitreniruojantys Aikido, labai panorau pats išbandyti šį kovos meną, juo labiau, kad jau anksčiau apie Aikido buvau girdėjęs daug gerų atsiliepimų ir ne kartą svarsčiau, kad reikėtų pabandyti.

Bičiuliui rekomendavus, pasirinkau Aikido Aikikai klubą „Sūkurys“. Nors tai ir nebuvo lemiamas veiksnys mano pasirinkime, tačiau man labai patiko, kad „Sūkurys“ yra Maskvoje veikiančios „Koinobori“ mokyklos filialas. Koinobori – tai tokios labai gražios karpio pavidalo vėliavos, kurios iškeliamos per tradicinę vaikų šventę.

Po metų į Japoniją išsiruošėme kartu su žmona. Labai norėjome sutikti žmones, su kuriais jau spėjome susidraugauti, bei aplankyti bent nedidelę dalį iš gausybės įdomių vietų šioje šalyje. Kadangi jau pusę metų treniravausi „Sūkuryje“ ir šį-tą sužinojau apie Aikido, tai labai knietėjo nuvykti ir į Aikido pagrindinį centrą (Hombu Dojo) Tokijuje. Esu labai dėkingas trenerei Irinai, kuri apie tai sužinojusi, man, „žaliam“ aikidokui, pasiūlė ne tik pasižiūrėti, bet ir pačiam pasitreniruoti bent keliuose užsiėmimuose.

Žinoma, didžiausią įspūdį paliko Aikido įkūrėjo anūko Ueshiba Moriteru (dabartinio Doshu) treniruotė. Didžiulis tempas, didžiulis karštis ir drėgmė tvyranti treniruočių salėje (joje nėra kondicionieriaus) taip „nuvarė nuo kojų“, jog paskutines 15 min. galvoje sukosi tik viena mintis – „ištrauksiu“ iki pabaigos, ar ne… Pavyko :) Kita vertus, buvo įdomu pamatyti daug besitreniruojančiųjų iš skirtingų pasaulio šalių, palyginti Hombu Dojo techniką su ta, kurios yra mokoma „Sūkuryje“ ir kitose mokyklose. Esu tik labai „žalias“ pradedantysis, todėl mano vertinimai nėra labai kompetentingi, tačiau aš susidariau įspūdį, kad „Sūkurio“ treneriai yra išties aukšto meistriškumo. Taip pat džiaugiuosi, kad mokykla pasirinko palaikyti nuolatinį kontaktą su Hombu Dojo Tokijuje, nes tai neabejotinai padeda palaikyti aukštą lygį. Tikiuosi ir aš su laiku stipriai patobulėti.

Paulius Skruibis,
5 Kiu

FacebookmailFacebookmail