Aikido Aikikai stovykla prie Baltijos jūros

Prasidėjus tikroms vasaros atostogoms, birželio 27–liepos 4 d. Aikido Aikikai asociacija „Sūkurys“ surengė penktąją vaikų ir suaugusiųjų stovyklą, vykusią prie jūros, Melnragėje. Ši poilsinė ir kartu iššūkių bei naujų žinių stovykla tapo gražia tradicija.

Kaip ir kiekvienais metais į stovyklą susirinko gausus dalyvių būrys. Suaugusieji ir vaikai siekė ne tik pailsėti nuo darbų ir mokslų, bet ir mintyse brandino tikslus, kuriuos vylėsi įgyvendinti per aštuonerias fizinio ir dvasinio tobulėjimo dienas. Kelionės metu vyko nedrąsus susipažinimas, nes tik nuvykus į sodybą, vyresnieji gavo kambarius, kuriuose gyveno su mažesniaisiais ir jais rūpinosi. Kad būtų dar linksmiau, jau įsikūrus, treneriai paskelbė taisykles, kurių visi turėjo laikytis, pvz., ribojamas naudojimasis mobiliaisiais telefonais, po valgio kiekvienas privalo išsiplauti indus, negalima vėluoti į treniruotes, na ir žinoma, stovykloje visi turi kurti draugišką atmosferą.

Pirmoji rimtesnė užduotis skirta patikrinti vaikų fantazijai ir kūrybiškumui. Reprezentatyvus kambario pavadinimas buvo tik menkniekis mat kiekvieną rytą savo apartamentus turėjome sutvarkyti taip, kad gautume kuo geresnį įvertinimą. Stengėsi net berniukai!

Prasidėjo treniruotės. Visi keldavosi anksti ir jau septintą valandą ryto lengva treniruote sveikindavo gamtą. Rytinį ritualą pratęsdavo didžiausias iššūkis – bėgimas iki molo palei jūros krantą.
Tiesą sakant, dauguma mūsų nebuvo ištvermingi bėgikai, o treneriai tai supratę, daugiau laiko skirdavo Aikido pratimams.

Po pusryčių ir kambarių tvarkymo, turėdavome menų pamokas. Jos visos buvo įdomios ir naudingos. Vaikams ypač patiko piešimo užsimerkus pamoka. Japonų kalbos užsiėmimas suteikė naujų žinių ir išmokė japoniškai skaičiuoti. Mokytoja, trenerė Irina Kušelevič tradiciškai vedė klasikinių indiškų šokių pamoką, kurioje kartu su vaikais ir paaugliais sukūrė trumpą siužetinį pasirodymą.

Verta paminėti ir visiems patikusią kulinarijos pamoką, kurioje ant laužo gaminome vegetarišką, indiškais prieskoniais pagardintą plovą. Galbūt kitais metais, kad geriau pažintume japonų kultūrą, surengsime ir sušių gaminimo pamoką?..

Dienomis stovykloje laikas bėgte prabėgdavo ir jau po pietų, kai vaikai žiūrėdavo japonų animaciją arba filmus su kovos menų elementais, vyresnieji mokėsi Aikido pratimų ir technikos su kardais.

Žinoma, dienomis, kai buvo šilta, visi keliaudavome atgauti jėgų prie jūros. Be maudynių, ant kranto vyko ir Aikido treniruotės. Kol dalis stovyklautojų lepinosi saule, vyriausieji atliko dvasinę, psichologinę ir fizinę praktiką – užsikasimą smėlyje. Vieni lyg stručiai stovėjo ant galvos, kiti po smėliu užkasė visą kūną. Tokia ypatinga praktika reikalauja nepaprasto pasiruošimo.

Kiekviena vakare vykusi treniruotė būdavo kitokia: išbandėme savo koordinaciją ir kūno lankstumą mokydamiesi kinų kovos menų technikos, savigynos, ir, žinoma, Aikido. Neišblėstamą prisiminimą visiems paliko trenerio Prano Golovač sugebėjimai bei suteiktos žinios. Kiekvienam stovyklos dalyviui jis skyrė daug dėmesio. Visi asociacijos „Sūkurys“ treneriai stengėsi sudominti, bendrauti, suteikti kuo daugiau žinių.

Be rimtų užsiėmimų stovyklautojai sugalvodavo ir smagių žaidimų – pagrindinis ir visų mėgstamas buvo tinklinis. Turbūt nebuvo nei vienos stovyklos, kurios metu nebūtų gimtadienio šventės! Šiemet sveikinome net du tą pačią dieną gimusius vaikus ir žinoma buvome palepinti tortu. Nepaisant vaikų troškimo kuo daugiau saldumynų, maistas stovykloje buvo net per geras! Gyvenimo sąlygos taip pat normalios, juk svarbiausia – laikas, praleistas su bendraminčiais.

Stovyklos pabaigą vainikavo įskaitos laikymas. Po jos buvome apdovanoti diplomais ir dar vienu išbandymu – puikiu pėdų masažu – stovėjimu ant vinių ir vaikščiojimu ant stiklų. Baimę nugalėjo net mažiausieji ir, atrodo, norėjo dar ir dar. Visa tai liko įamžinta nuotraukose! Stovyklos fotografai nepraleisdavo nė vienos progos užfiksuoti įdomiausių ir juokingiausių mūsų gyvenimo akimirkų.

Stovyklautojų vardu norime padėkoti treneriams: Pranui Golovač ir Irinai Kušelevič, instruktoriams: Vytautui Ribikauskui, Aleksandr Ivanov ir Gabrieliui Mackevičiui, už kantrybę, supratingumą, rūpestį ir visas suteiktas pamokas. Taip pat administracijos kolektyvui: Rūtai Uždavinytei, Aidui Arkušauskui, Laisvei Apeikytei, sklandžiu darbu prisidėjusiems prie šios gražios tradicijos puoselėjimo. Šioje stovykloje vaikai yra ruošiami ne tik fiziškai, bet ir mokomi drausmės, tvarkos, draugiškumo ir nuoširdumo. Todėl ačiū visiems vaikams už pastangas, už paklusnumą ir norą padėti.

Grįždami į Vilnių galvojome, apie tuos, kurie negalėjo ar nenorėjo važiuoti kartu. Kiek daug jie prarado! Tad lieka tik laukti kitos Aikido stovyklos, kurioje kursime naujas patirtis ir prisiminimus. Ar kitais metais Tu būsi su mumis? :)

Straipsnį parengė Sigita Vainerienė

 

Vaikų atsiliepimai

Man stovykla kaip visada patiko. Labiausiai įsiminė rytinis bėgimas prie molo – lėkdavome kvepiant erškėtrožėms, gubojoms ir šlamant kopų augalams, o paskui – į šalis žyrant smėliui ir ošiant jūros bangoms. Prisirinkdavau stikliukų ir gintarėlių. Bėgimas smėliu labai išvargina, tad kai pagaliau ranka paliesdavau šaltą betoninį molą, būdavau atidavusi visas jėgas.

Stovykloje lavinau kūną Aikido treniruotėse. Tikrai įdomu mokytis naujos technikos. Patiko treniruotė su mediniais peiliais (tanto). Buvo labai smagu, kai per treniruotę radome žolėje pasislėpusį mažutį peliuką.

Dar vienas smagus dalykas – kurti kambario dizainą, dekoracijas ir ant sienų kabinti trenerio Aleksandro duotus plakatus. Dekoracijas, aš ir kambario draugės Monika bei Kotryna, kurdavome atsižvelgdamos į orą, nuotaiką…

Maudynės… Buvo šalta. Vanduo žydėjo, bet tai mums nesutrukdė taškytis jūroje iki pamėlynavimo arba iki tol, kol iškrapštydavo treneriai. Laisvu laiku piešdavau, rašydavau ir bendraudavau su žmonėmis. Kartu žaidėme stalo žaidimus, mėgavomės filmais! Iš užsiėmimų man labiausiai patiko indiški šokiai ir menų pamoka, kai piešėme užsimerkę. Labai įdomu!

Stovyklos pabaigoje išbandžiau save vaikščiodama ant stiklų ir stovėdama ant vinių. Kojoms nieko blogo nenutiko, tik stovint ant vinių skaudėjo. Nebuvo paprasta, bet man patiko.

Ilgėsiuosi šios stovyklos ir ketinu čia vėl apsilankyti kitais metais bei patirti naujų įspūdžių. Vėl pėdomis justi žalią kilimą, smėlį, jūros putas, akmeninius molo luitus, ant kurių laipiojome… Dar daug kartų norėsiu čia grįžti.

Salomėja Jurėnaitė, 12 m.

 

Treneriai,

Jūs nuostabūs žmonės. Kiek kantrybės reikia turėti, kad išgyventum su mumis visą savaitę. Jūs parengėt nuostabią ir fantastišką programą. Jūra atpirko visą prakaitą, išlietą per treniruotes. Oras, žinoma, galėjo būti ir geresnis, bet tai mums netrukdė nei treniruotis, nei maudytis, nei draugauti.

Atvirai sakau, nėra jokių pretenzijų! Jūs puikūs ir mes Jus mylim, prižadam sugrįžti kitąmet!

Jonė Kuzminskytė, 13 m.

 

Penktus metus iš eilės mes susibūrėm į krūvą ir tobulėjam kartu. Važiavimas į stovyklą prie jūros tapo tradicija. Nors trečius metus gyvenu kitam pasaulio krašte – Balio saloje – vis tiek grįžtu į Lietuvą ir jokiais būdais nepraleidžiu Aikido stovyklos.

Ši stovykla vyko trumpiau nei anksčiau buvusios, bet vis tiek paliko begales įspūdžių. Nors oras nebuvo visąlaik palankus, mūsų tai nesustabdė nuo atsispaudimų ant šlapios žolės ir bėgimo prie molo per švelnų lietutį. Tai buvo tarsi atgaiva po kaitrių dienų.

Menų pamokos atvėrė vidinį mąstymą ir leido suprasti, kad paprasčiausi dalykai gali būti sudėtingi ir atvirkščiai.

Rytais pakeldavo skambus ir linksmas draugų įsiveržimas į kambarį, o vėlyvais vakarais malonus nuovargis greitai užliūliuodavo. Draugų juokas ir šiluma, trenerių skleidžiama gera energija sudarė nuostabią atmosferą, kurioje mes kartu tobulėjome ir vieni iš kitų mokėmės.

Liūdna išvykt, laukt dar metus, bet kantriai paliekam šią vietą, žinodami, kad grįšim dar ne kartą.

Rasa Milaknytė, 19 m.

 

Taigi, baigėsi dar viena Aikido stovykla. Nors ši man buvo trečioji, stengiausi gyventi lyg pirmąjį kartą ir tikrai nenusivyliau. Vėl rašyti įspūdžius nėra labai įdomu, bet pabandysiu pasidalinti savo mintimis apie šių metų stovyklą.

Išlipus iš autobuso apsidžiaugiau seniai matytu geltonuoju namu ir įkvėpiau gryno jūros oro. Stereotipus apie būsimas aštuonias dienas jau turėjau, todėl visai nenustebau, kai buvo paskelbta ką, kur ir kaip darysim. Šiek tiek nusivyliau jaunesniųjų gausa, tačiau sukandau dantis ir, manau, kad man visai gerai pavyko su jais susigyventi.

Ir štai jau sėdžiu ant savo, vis dar nepaklotos lovos ir bandau prisiminti visą stovyklą, tačiau nelabai pavyksta. Manau, tai reiškia, jog buvo labai gerai, taip gerai, kad net atmintis ar mano laki vaizduotė to negali pakartoti. Be abejo, buvo ir sunkių, ir nelabai malonių akimirkų, tačiau viskas jau praeityje ir dėl to nesuku sau galvos.

Iš tikrųjų stovykla buvo per trumpa. Bet ką jau čia bepridursi – maistas geras, miegoti buvo patogu, žaisti tinklinį patiko, treneriai irgi buvo puikūs, tik treniruočių mažai. Ir nepaisant to, tikrai norėčiau dar bent kartą čia grįžti.

Aivaras Pečiulis, 16 m.

 

Kojos vis bėga, bandau save įtikinti, kad iki molo liko nebe daug ir čia atsiranda antrasis kvėpavimas. Rytinis bėgimas, dieninis tinklinis, vakarinė treniruotė, naktinis pasisėdėjimas prie laužo – visa tai liks prisiminimuose.

Į Aikido stovyklą aš jau važiuoju penktą kartą ir kiekvieną kartą lieka tik teigiamos emocijos. Visą savaitę mūsų kolektyve buvo draugiška atmosfera. Aš įsitikinęs, kad ir kitais metais mums pavyks išsaugoti kolektyvą ir netgi jį papildyti.

Noriu padėkoti Aikido Aikikai asociacijos „Sūkurys“ treneriams už puikios stovyklos organizavimą ir tikiuosi, kad galėsiu dalyvauti kitais metais.

Vadim Keda, 17 m.

FacebookmailFacebookmail