Šiandien ryte užlipęs ant svarstyklių pasigedau 10-ies kilogramų. Jie ištirpo per metus laiko nuo tada, kai pradėjau lankyti Aikido treniruotes. Tai pirmas kartas mano gyvenime, kai svoris sumažėjo nepakeitus valgymo įpročių. Bet apie viską iš eilės.

Pradžių pradžia

„Sūkurio“ klubą rekomendavo bendradarbis. Išsišnekėjome, pamenu, papasakojo, kaip viskas ten gerai, kaip naudinga sveikatai, kokia puiki atmosfera ir kolektyvas. Prisipažinau, kad jau kelerius metus nesportuoju ir kaip tyčia vis pagalvoju apie Aikido. Bet mintyse abejojau, ar tai realu? Ypač po to, kai mečiau rūkyti ir priaugau svorio iki 150-ies kilogramų. Ačiū Žanui, jis kantriai tikino, kad Aikido yra viskas įmanoma, ir aš pasiryžau pabandyti.

Pirmas vizitas

Ateiti buvo nedrąsu. Salėje mankštinosi kimonuota liaudis. Amžius nuo 16-os iki 66-erių. Dalis su juodomis kelnėmis. Apramino Rūtos šypsena. Pakvietė prisijungti ir pristatė vyriausiajam treneriui. Pasiprašiau būti žiūrovu.

Gal pusantros valandos akį džiugino aktyvūs veiksmai ant tatamio. Juokingai atrodė visi tie klūpojimai, nusilenkimai, nejuokingai – visa kita: persivertimai, kritimai, rankų laužimai. Buvo ir keli naujokai. Pasižiūrėjau, senbūviai jų nemuša, vyriausiasis treneris skiria dėmesio, fizinis krūvis mažesnis.

Pirma teniruotė

Namuose pamėginau atsiklaupti ir nusilenkti. Pavyko. Vakare, po darbo užėjau į „Sūkurį“. Buvau apklaustas dėl traumų ir sveikatos būklės. Pasakiau, kad jau dvejus metus braška kelių sąnariai. Įėjęs į salę nusilenkiau diedukui, kabančiam ant sienos, ir treneriui. Vėliau viskas prasidėjo nuo mankštos. Ilgas apšilimas, netikėti pratimai ir, pasirodo, nelabai sunkūs. Vyriausiasis treneris ramiai demonstravo kas ir kaip, vis sustabdydamas ir pasiteiraudamas apie kelius. Po mankštos truputis technikos: pratimai kaip stovėti, kaip judėti, daug kuliavirsčių. O jie Aikido kitokie, ne kaip mokykloje – vertiesi ne per galvą, bet per petį. Tarp skirtingų judesių įterpti ir pilvo preso pratimai. Na, čia nelabai ką galėjau pademonstruoti.

Kita diena buvo keista. Skaudėjo įvairius raumenis ir sąnarius, bet pakenčiamai. Savijauta neapsakoma lyg po gero masažo. Toks įspūdis, kad kraujas po visą kūną išvaikytas, viskas išjudinta ir sukrauta tvarkingai atgal. Geras jausmas…

Pirmas mėnuo

Po mėnesio aš sužinojau, kad juodakelniai – tai ne tie, kurie nusipirko tokius kimono, bet pirmo (arba aukštesnio) Dan laipsnio meistrai, Aikido kovos meno įgūdžių tobulinimui paskyrę ne mažiau nei 10 metų. Ir kelnės – tai ne šiaip kelnės, o samurajaus simbolis.
Asmeniniai pasiekimai buvo kuklūs, bet matomi. Svarbiausia – išmokau kristi atgal, tad poroje jau dirbau su rimtesniais aikidokais. Ir nori nenori, didėjo krūvis. Bet ką čia vien tik apie fizinę kultūrą. Po pirmojo mėnesio treniruočių japonų pagarbos ženklas – nusilenkimas sensėjui ir partneriui tapo savaime suprantamas. O vyriausiasis treneris Pranas, švelniai vadinamas Sansanyčiumi, paprastais žodžiais ir nepakartojamais jogos pratimais įrodė, kad Aikido filosofijoje kūno harmonija neatsiejama nuo dvasinio tobulėjimo. Žodžiu, pasijutau sudomintas, įtrauktas ir priklausomas.

Po metų

Jau kurį laiką pastebiu, kad naujokai yra kažkokie nelankstūs, nejudrūs ir jų stovėsena šiaip sau. Senbūviai man vis dažniau pabrėžia, kad jaučia, mato progresą. Treneriai tai sako dažniau, bet aš nelabai tikiu – jie tiesiog labai geri. Atkreipiau dėmesį, kad gyvenime (ne ant tatamio) uždustu daug rečiau, nei gerokai už mane jaunesni kolegos. Informacija apie tai, kad praktikuoju japonų kovos meną, po truputį plinta ir neslėpsiu – kartais malonu pajusti pagarbą ir susidomėjimą iš aplinkinių.

Erzina tik sąnariai. Traumų nebuvo, bet skauduliukai vis atsiranda ir pranyksta. Gerai, kad skirtingose vietose. Tai teikia vilties, jog ne už kalnų ta diena, kai pavyks visiškai išsijudinti.

Kas toliau?

Čia ne aš, bet greitai būsiu į jį panašus. 🙂

Toliau bus taip. Karta per treniruotę Sansanyčius yra pasakęs, kad tikrasis Aikido supratimas aplankys ne ankščiau kaip po trejų metų. Jo žodžiais tariant, yra taip, kad vakar buvai dar niekas, o šiandien čik ir suveikia kažkas viduje. Atsiranda sąmonė ir ateina Aikido suvokimas. Tada ir tik tada atsiranda tikroji technika, koncentracija, judesio ir minties harmonija.

Žodžiu supratote, sieksiu aš to čik, o po to žiūrėsiu…

Straipsnio autorius