Įspūdžiai iš kelionės į Japoniją

Džiaugiamės prisimindami turiningą išvyką į Japoniją bei galėdami šiais prisiminimais pasidalinti su Jumis! Linkime ir Jums atrasti Japoniją!

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Raimundas Vaineris

Išvysti Japoniją visada buvo mano svajonė, svarbus siekis. Todėl, kai jau buvo aišku, kad šis tikslas ranka pasiekiamas, įsivaizduodavau akimirką, kai žengsiu pirmuosius žingsnius šioje šalyje. Kita vertus, jau turėjau tam tikrus lūkesčius ir labai bijojau nusivilti.

Prisimenu vyriausiojo trenerio Prano ištartus žodžius tik atvykus į Shinjuku stotį, jog Japonija „priima“ ne visus. Išties, vos žengus pirmuosius žingsnius Tokijuje, supratau, kad tai visiškai kitokios kultūros, kitokio žmonių elgesio kraštas, ir tą skirtingumą priima, supranta ne kiekvienas. Dabar jau grįžus, praėjus keletui dienų ir įspūdžiams „susigulėjus“ galiu pasakyti, jog nenusivyliau ir žinau, kad norėsiu vėl ten sugrįžti. Manau ir labai tikiuosi, kad Japonija mane „priėmė“.

Žinoma, patiko ne viskas. Didžiulis Tokijaus centro šurmulys, tik animaciniuose filmuose matyta japonų apranga, iš barų sklindanti banaloka muzika – tikrai ne ta Japonija kuri man patiko. Bet visa tai nėra pagrindinis akcentas ir nublanksta prieš gilias tradicijas, mandagumą, dėmesį svarbioms smulkmenoms ir pagarbą kitam žmogui.

Mano kelionės tikslas – treniruotės Hombu Dojo. Tai intensyvus darbas, reikalaujantis ne tik ištvermės, bet ir psichologinio pasiruošimo, kantrybės, pastabumo. Buvo malonu, kad Hombu Dojo treniruočių metu akcentuojami tie patys dalykai, kuriuos matome ir girdime besitreniruodami Lietuvoje. Tai suteikia pasitikėjimo! Įtemptos treniruotės ir pastangos išmokti kuo daugiau, nepadaryti gėdos visai komandai fiziškai išvargindavo, tačiau vakarinė japoniška pirtis ir vėl atstatydavo jėgas.

Didžiulė atsakomybė ir garbė buvo dalyvauti istoriniame pasirodyme, atstovauti Lietuvai 52-ajame visos Japonijos Aikido festivalyje. Dėkoju treneriams už šią galimybę, pasitikėjimą, įdėtą didžiulį darbą ir svajonės įgyvendinimą.

– – – – –

Sigita Vainerienė

Japonija man buvo ilgai laukta kelionė. Ir federacijos tęsiama graži tradicija – keliavimas drauge su didele grupe, tapo tikru išbandymu. Tačiau Japonija tikrai nėra stebuklų šalis! Tai kontrastų ir kitokios kultūros lopšys.

Svarbu suprasti, kad tokios kelionės nėra skirtos turistiniams malonumams, bet tikslui – aplankyti, pabūti, pajausti, pasitreniruoti ten, kur yra Aikido kovos meno šaknys. Man buvo sunku, nes norisi visko, o tam neužtenka nei laiko, nei fizinių jėgų. Treniruotės Aikido Hombu Dojo šokiruoja, atima jėgas, bet kartu ir džiugina, moko. Ankstyvą rytą ir vėlyvą vakarą matydama pilną salę besitreniruojančių suvokiau, ką išties reiškia mintis Aikido – tai gyvenimo būdas, menas.

Neturėtų rūpėti sąlygos: karštis, šiurkštus tatamis, judėjimo vietos trūkumas, nepažįstamas, kartais nerūpestingas treniruočių partneris ar skausmingas nuovargis. Esmė – tai darbas su savimi, šalia esančių pažinimas, žavėjimasis Hombu Dojo mokytojais. Treniruočių metu išties stengiesi kuo geriau pasirodyti, atstovauti šaliai, savo komandai. Stengiesi rasti galimybę nors kelias sekundes padirbti su meistrais. Įdomūs tampa ir pokalbiai, diskusijos, kurių metu analizuoji kitokius technikos variantus, bandai suprasti kuo skiriasi vienas ar kitas sensėjus. Pradedi pažinti savo mokyklos kelią, stilistiką. Atrandi naujus orientyrus.

Tačiau noras keliauti, pamatyti tikrą Japoniją neapleidžia. Drįstu sakyti, kad Tokijas nėra Japonija – tai pilkas, slogus ir triukšmingas miestas. Žmonės primena robotus, o mes, europiečiai, juos tikrai gąsdiname. Tik nuvykus kelis šimtus kilometrų nuo sostinės, pamatai dalelę gamtos, tradicijų, pastebi japoniškos kultūros didybę. Dvi savaitės prabėga greitai, bet džiaugiuosi, kad pagaliau savo akimis pamačiau tai, apie ką tiek daug buvau girdėjusi. Į Japoniją nors kartą su bendraminčių komanda privalu nuvykti kiekvienam besimokančiam Aikido meno!

– – – – –

Darius Jocas

Mintis apie išvykimą į Hombu dojo atrodė nereali ir mistiška. Daugiausia LAAF prezidento Prano Golovač pastangomis mano svajonė tapo realybe. Ji tokia reali, kad dabar , kai aš jau Lietuvoje ir atsuku visus tuos pasąmonės filmukus, ji tampa dar realesnė. Noriu labai nuoširdžiai už tai padėkoti LAAF prezidentui Pranui Golovač ir visam kolektyvui, su kuriuo ši kelionė tapo įdomi, naudinga ir nešė geras emocijas.

Kelionėje viskas patiko, gal todėl, kad nesu problematiškas žmogus. Viskas vyko sklandžiai ir laiku. Daugeliu dalykų labai šauniai vadovavo Irina Kušelevič. Jos žinios, jau sukauptos važiuojant ne pirmus metus, vertė jaustis stabiliai, užtikrintai ir saugiai. Jei kažkur važiuoji ar keliauji, tai žinai, kad viskas bus tvarkoje, laiku ir be jokio sąmyšio.

Maistas Japonijoje man buvo labai skanus ir tenkino visomis prasmėmis. Jei nori patenkinti visus savo pilvo poreikius, tai ten rasi viską, ko tik tavo skrandis reikalauja. Kaip ir visiems , taip ir man labai patiko sushi baras. Tai labai įdomi, unikali vieta – skaniai ir greitai pavalgyti. Tuo labiau, kad esu visokių jūros gėrybių mėgėjas ir šioje vietoje gali išragauti visokiausių sushi.

Kas dar sužavėjo atvykus i Tokiją ir keliaujant po kitas vietas, tai švara ir tvarka. To galima mokytis iš japonų ir žavėtis. Visur švara ir tvarka tave patį įpareigoja atitinkamai elgtis. Turi šiukšlę, tai ją neši su savimi tol, kol rasi šiukšliadėžę. O jų ten ne per daugiausiai ir visos šiukšlės atidžiai rūšiuojamos.

Dar sužavėjo saugumas. Jei vyksta statybos, tai įdėmiai viskas aptverta, izoliuota, stovi tam skirti žmonės ir reguliuoja eismą. Jei sustojo šiukšlių surinkimo mašina, tai iš jos išlips reguliuotojas, kuris prižiūrės saugų eismą, kol bus pakrautos šiukšlės. Jei keliauja darželinukų grupė, tai vežami visi vaikai vežimėlyje, kad neišbėgiotų ar nepasiklystų. Kaip viščiukai, kuriems reikalinga ypatinga priežiūra. Jei eina vaikų grupė, tai prie jų mažiausiai keturios lydinčios. Einant per perėją, visi iškelia rankutes ir taip signalizuoja, kad „čia mes“ ir „būkite atsargūs“. Prie įvažiavimų į šalutinius kelius stovi reguliuotojai, kad pėstieji saugiai pereitų gatvę. Vairuotojai labai mandagūs ir visada tave praleis. Mes dar juokaudavome, kad jei eisi gatve, tai turbūt japonų vairuotojas važiuos paskui tave kantriai, kol tu pats pasitrauksi.

Man dar labai pasisekė, kad kelionės metu vyko 52 –asis Aikido festivalis ir teko didelė garbė atstovauti Lietuvai parodomojoje programoje. Pasiruošimas programai vykdavo ir viešbučio koridoriuje, ir po alinančių treniruočių pačioje Hombu dojo salėje. Ką galima surasti egzotiškiau ir įdomiau pasiruošimui. Tai įpareigojo pasijausti dar labiau atsakingu už gerą pasirodymą. Ta įtampa jautėsi visą savaitę, kol pasibaigė mūsų pasirodymas. Jis mums pavyko ir nuo to buvo galima jausti savyje didelį pasitenkinimą. Tai vyko Japonijoje , Budokan arenoje, jį stebėjo daugelis pasaulio aikidokų, svečių, Lietuvos pasiuntinys Japonijoje. Argi tai nenuostabu ?… O dar pasirodymas su geriausiais Hombu dojo aikidokais. Manau, kad tai fantastiška ir įpareigoja dar labiau stengtis tobulėti per treniruotes.

O dabar keliaujame į Hombu dojo. Kai tik atvykome ir apsistojome viešbutyje, pirmoji kelionė buvo prie Hombu dojo pastato. Tai buvo kelias, kuriuo vėliau žingsniavome kiekvieną dieną po kelis kartus. Tai buvo mistinis pastatas, kurio duris teko praverti jau sekančią dieną ir pradėti treniruotes. Daug prakaito, daug sunkių treniruočių, lengvų traumų, skaudančių kelių ir raumenų. Bet visa tai nešė pasitenkinimą. Tai ir buvo kelionės tikslas. Ne pramogauti, ilsėtis, o siekti meistriškumo kėlimo, pasitreniruoti vadovaujant Doshu ir visiems Hombu dojo meistrams. O teko dirbti ir pas Doshu, ir pas jo sūnų Waka, pas Kanazawa, Osawa, Seki, Sugawara, Irie, Oyama, Fujimaki, Suzuki, Sakurai. Per dvi savaites teko paplušėti iš peties. Tikrai nebuvo lengva. Bet tai nuostabi patirtis. Dirbi su aikidokais, kurie tiesiog gyvena Hombu dojo, kiti atvyksta iš kitų pasaulio šalių. Turi unikalią galimybę padirbti su kiekvienu ir pajausti, kur dar reikia save tobulinti. Tu esi to dalis ir visi turi bendrą tikslą. Kuo daugiau pasisemti žinių ir patirties, kad šis įdomus ir gražus kovos menas taptų suprantamesnis, kad sužinotum ir išmoktum jo subtilybių. Ten būdamas tampi labiau užtikrintas, kad dirbi teisinga linkme ir didelių pastangų dėka visą tai gali pasiekti. Labai smagu buvo dirbti su kolegomis, kurie tryško noru treniruotis ir siekti kuo daugiau. Po treniruočių vykdavo diskusijos, įspūdžių aptarimas. Tai, kad visus jungia bendras tikslas, buvo labai smagu. Man pačiam tai buvo didelė patirtis, didelis žinių bagažas ir motyvacijos pakėlimas ateities darbui. Kaip bebūtų ten sunku, noras sugrįžti yra begalinis, nes tai vieta, kurioje randi Aikido pradžią ir pagrindus.

Ačiū visiems, kurie buvo kartu šioje kelionėje ir liejo prakaitą Hombu dojo salėse. Iki kitų susitikimų ir bendro tikslo siekimo būti gerais Aikido meistrais !!!

– – – – –

Aušra Kaminskaitė

Jeigu minutės ilgumas priklauso nuo to, kurioje tualeto durų pusėje stovi, tai dviejų savaičių ilgumas priklauso nuo to, ar galvoji apie jas prieš išvažiuodamas į Japoniją, ar jau grįžęs iš jos. Prieš išvažiuodamas atsisveikini su visais lyg prieš kokią viso gyvenimo kelionę – gi dvi savaites būsi išsidanginęs (apie internetinio ryšio galimybes tada niekas nepagalvoja), o paskui dar nelabai spėjęs ko nors pasiilgti jau skrendi atgal. Bet tiek laiko užtenka, kad nuspręstum, jog ten, kaip Panamoj, “viskas daug labiau”.

Labai mielai į Lietuvą perkelčiau japonų tvarkingumą ir ypač pagarbą vieni kitiems, norą ir pasiryžimą dirbti (šitie dalykai Hombu liejosi per kraštus), Hombu tatamį su visais jo kvapais, dar mums praverstų keletas meistrų ir žmonių paprastumas bei sugebėjimas nesusireikšminti (ar bent akių nebadantis susireikšinimas). Prisimenu trenerės Irinos atsakymą į mano klausimą, kaip Hombu sensėjai vertina vieni kitus ir ar nekonkuruoja. Pasirodo, vieninteliai komentarai apie kitokią aikido kryptį pasirinkusius meistrus būna “jis savotiškas”. Šitai irgi perkelčiau, tik platesniu mastu.

Japonai, tiesa, irgi turi ko mums pavydėti – mes bent jau turim dviračių takus (nesvarbu, kad kai kurių būklė apverktina), mes mėgstam rėžti tiesą į akis (išskyrus dažnai pasitaikančius pletkus), mes turim stipresnio alkoholio (nesvarbu, kad tuo pačiu ir daugiau alkoholikų), mes galim nebijoti cunamių ir žemės drebėjimų (nesvarbu, kad išsigąstam net mažutėlio, kokio japonai turbūt net nefiksuoja), mes dirbam mažiau valandų (nesvarbu, kad daugelis vis tiek verkia, jog per daug)… Mes irgi “savotiški”. Bet jei taip nebūtų, greičiausiai ir Japonija atrodytų mažiau graži.

Ir man regis, kad nieko blogo idealizuoti kažką, ko gerai nepažįsti. Tai įkvepia taisytis į gera.

P.S. Pamoka ateities kartoms: kaip vienuolė net ir išsipusčiusi lieka vienuole, taip ir 5 kyu net ir su hakama Japonijoj lieka penktu.

– – – – –

Rytis Andriekus

Pati Japonija „laaabai“ didelio įspūdžio nepaliko, gal todėl, kad teko pabuvoti kituose pasaulio kraštuose, tarp jų ir pietinėje Azijoje. Taigi viską vertinau per „palyginamąją skalę“. Tačiau reikia paminėti, kad mane pritrenkė „MEGAmiesto“ tyla ir švara. Na bet važiavau dėl Aikido, ne dėl pačios Japonijos, kaip šalies.Labai nustebino tai, kad Hombu Dojo įėjimą, registratūrą, įsivaizdavau „vienas prie vieno“. Kai pirmą kartą atėjome, net krūptelėjau. Smagu, kad buvo šauni kompanija, pasižyminti sveiku humoro jausmu, nes aš jaučiausi laisvai.
Dar kartą dėkui trenerių štabui už pasitikėjimą “dalyvauti pasirodyme”, už pamokas, patarimus, kritiką, kurią gavau kelionės metu.Visos treniruotės atnešė naudos, tiek fizine prasme, tiek dvasine. Kiekvienas iš Jūsų paliko antspaudą. Dabar tik reikia viską „suvirškinti ir sudėlioti į lentynėles“. Labai gaila, kad neteko pasitreniruoti su vyriausiu treneriu Pranu, tačiau jo energija, žvilgsnis visada buvo jaučiamas treniruočių metu. Reiškia taip ir turėjo būti. Manau, kad sau iškeltus uždavinius prieš kelionę įvykdžiau, belieka tai atskleisti ateityje. Ir dar supratau, kaip man brangi šeima, labai jos pasiilgau.

Ar dar važiuosiu į Japoniją? TAIP.

Dar kartą dėkui:
Pranui-jis žino už ką;
Irinai-už organizaciją;
Rūtai-už treniruotes;
Audriui-už patarimus;
Vytui-už viską.

SUMIMASEN-GOMENASAI

FacebookmailFacebookmail