Įspūdžiai iš kelionės į Japoniją

Pamenu, kai tik atvykome į Japoniją, viskas tiesiog apstulbino. Ir oras, ir augalai, pastatai, skelbimai ir net grindinio plytelės atrodė kažkokios nuostabiai kitoniškos! Kur tik eidavome, visur nesilioviau viskuo stebėtis ir grožėtis. Ir, nepaisant visų tų skirtumų ir siaubingo karščio, iškart čia pasijaučiau lyg namuose… Dabar, sugrįžusi į Lietuvą, ilgiuosi net paprastos kelionės į treniruotę… O ką jau kalbėti apie kitus nuostabius dalykus!

Treniruotės Hombu Dojo buvo gana sunkios, nes ne visus pratimus mokėjau gerai atlikti. Bet šiaip man labai labai patiko. Retai pavargdavau, nors ir visada baisiai sušildavau. O besitreniruojantys japonai visada buvo labai malonūs ir draugiški. Net sensėjai dažnai šypsojosi, juokėsi. Teko matyti daug skirtingų atlikimo stilių – kiekvieno žmogaus atliekamas tas pats pratimas atrodė truputį kitaip. Manau, kad iš to irgi galima daug ko išmokti.

Japonijoje ne tik treniravomės, bet ir keliavome po įvairias įdomias vietas, lankėmės senoviniuose miestuose Kamakuroje ir Kijote. Kelionėse ypač stulbino japonų šventyklos. Jau nesuskaičiuosiu, kiek jų aplankėme – nuo paprastų gatvės šventyklėlių iki didelių šventyklų su zen ir akmenų sodais, šaltinėliais ir mokamu įėjimu. Aplankėme net garsųjį auksinį paviljoną – Kinkakudži šventyklą. Tai nuostabiai graži paauksuota medinė šventykla, pastatyta prie didžiulio ežero, kuriame gausybė mažučių samanotų salelių, apaugusių išsiraičiusiomis pušaitėmis. Nuostabus grožis, ypač žiūrėti, kaip staiga, sujudindamas šventyklos atspindį vandenyje, tarp lotoso stiebų išnyra žvilgantis auksinis karpis ir po akimirkos vėl dingsta tamsioje ežero gelmėje. Kaip iš japoniško eilėraščio! Aplankėme ir daugiau puikių šventyklų.

Dar labai įsiminė kopimas į Fudži kalną (3776 m. aukščio) ir ten matyta aušra. Kaip gi neatsiminsi – keberiojomės per stačius akmenis, šalome, dantimis kalenome, net dusdami visus lenkėme (jei ne šilti draugiški bendražygiai, nežinau, kaip būčiau užkopusi), kol pagaliau pasiekėme išsvajotąją viršūnę. Buvo baisiai šalta, sustirome belaukdami, kol atidarys namelį, kuriame galima pasišildyti prie ugniakuro ir atsigerti karštos arbatos. Gelbėjo tik karštų gėrimų automatas, pastatytas lauke. Bet visą tą vargą atpirko aušra. Abejoju, ar esu kur mačiusi tokį grožį – žodžiais neapsakysi. Atrodo, lyg būtume regėję tikrą stebuklą. Tie pirmieji iš debesų išlendantys auksinės saulės spinduliai geltonais, oranžiniais ir švelniai rausvais potepiais nudažę dangų. Į jūrą panašūs papurę debesys ir rūkas, nuklojęs žemai po mumis dunksančių kalnų viršūnes. Akimirkos blyksnis nuauksinęs mūsų veidus ir tas jausmas, jog esi toks mažutis prieš visą gamtos didybę. Žodžiu – neapsakoma. Daugybė japonų susirinko stebėti viso šio stebuklo ir aš jau nesigailėjau, kad liejau prakaitą kopdama į viršūnę. Daug visko patyrėme Japonijoje ir buvo labai liūdna iškeliauti. Tačiau parsivežiau neišdildomų įspūdžių ir, manu, niekada nepamiršiu šios kelionės.

Salomėja Jurėnaitė

 

Tai buvo pirmoji, ir labai tikiuosi, kad ne paskutinė, mano kelionė į Japoniją. Prisiminimai apie šią kelionę mano atmintyje išliks visam laikui. Pirmosiomis dienomis buvo labai sunku suvokti, kad tikrai esu čia – Japonijoje. Sužavėjo neregėtai draugiški ir nuoširdūs žmonės, pagarba saviems papročiams ir kultūrai. Visa aplinka, žavinga atmosfera ir akis džiuginantis grožis man priminė pasaką. Neapsakomą įspūdį paliko ir trys Kiote praleistos dienos. Tiek daug gražaus pamatėme, kad net sunku įsivaizduoti.

Be abejo, viena iš fantastiškiausių šios kelionės patirčių – kopimas į Fudzijamos viršūnę. Nors buvo be galo sunku, nes teko pėsčiomis kilti į 3776 metrų aukštį, tai buvo vertingas išbandymas ir neišdildomas įspūdis, kurio kulminacija – vulkano viršūnėje sutiktas saulėtekis.

Žinoma, pats svarbiausias, labiausiai nustebinęs (gerąja žodžio prasme) ir patikęs dalykas, dėl kurio pasiryžau kelionei į Japoniją – treniruotės. Jose lankydamasis patyriau didelį malonumą ir įgijau vertingos patirties. Galimybė pasitreniruoti pas aukščiausio meistriškumo Aikido mokytojus ne visuomet ir sapnuose išsipildo, o čia – viskas realybėje! Iš pradžių buvo labai sunku: sekinantis karštis, neįprastai kietas ir šiurkštus tatamis, be galo greitas treniruočių tempas – išsunkdavo akimirksniu. Ir taip keturis kartus per dieną (tiek kartų, kasdien lankydavomės treniruotėse). Tikriausiai sunkiausia būdavo treniruotėse pas Doshu, kuriose jėgos taip išsekdavo, jog rodėsi tuoj nukrisiu ir kelionė pasibaigs.. Bet tokiomis akimirkomis stengdavausi nuolat save psichologiškai nuteikti ir motyvuoti, sakydamas sau: „man pavyks, jau geriau tegul mane išneša iš salės, nei pasidavęs nuovargiui išeisiu, dirbsiu iki galo“. Ir žinote ką, tai man tikrai padėjo. Taigi labai džiaugiuosi šių treniruočių, jas vedusių ir jose dalyvavusių žmonių dėka įgytomis vertingomis žiniomis bei neįkainojama patirtimi.

Labai noriu padėkoti treneriui Pranui. Už tai, kad suteikė galimybę išvysti, rodėsi, nepasiekiamai tolimą, bet svajotą šalį – Japoniją. Ir, žinoma, už neįkainojamą patirtį, įgytą mokantis iš geriausių Aikido meistrų pasaulyje. Taip pat dėkoju visai mūsų komandai už draugiškumą, jaukumą ir nuolatinį rūpestį vienas kitu. Labai ačiū.

Vadim Keda

10-asis Japonijos aukštesniųjų klasių mokinių Aikido pasirodymas

Tai buvo mano pirmoji kelionė į Japoniją bei pirmoji galimybė išvysti “All Japan High School Aikido Club Demonstration” – aukštesniųjų klasių moksleivių aikido pasirodymą.

Visų pirma, mane sužavėjo paauglių kalba, kurios buvo labai įdomu klausytis, nepaisant to, kad nesupratau tariamų žodžių. Visų antra, labai patiko puikus šio renginio organizuotumas. Viskas buvo suderinta lyg nuostabioj simfonijoj. Labai gerą įspūdį paliko Aikido praktikuojantys studentai, nepaisant amžiaus skirtumų pademonstravę puikų technikos išmanymą. Tai itin sužavėjo ir, mano manymu, yra didis jų mokytojų nuopelnas.

Asmeniškai man, gražiausia pasirodymo dalis buvo tuomet, kai aukštesniųjų klasių mokiniai sinchroniškai atliko Aikido techniką. Tai yra ganėtinai sudėtingas ir itin gražiai besižiūrintis atlikimo būdas. Aš manau, kad tai labai geras sumanymas.

Kaip visuomet, Doshu M. Ueshiba ir Waka-sensei pademonstravo aukštą Aikido lygmenį. Pirmą kartą turėjau galimybę išvysti šių meistrų pasirodymą “gyvai”. Buvau itin sužavėtas tuo, kaip sklandžiai Doshu atlieka sudėtingą Aikido techniką ir kaip tobulai Waka-sensei atlieka suwari waza ir hanmi handachi techniką ant kelių.

H. Fujimaki Sensei pravedė labai įdomų seminarą, kuris, mano manymu, įkvėpė Aikido studentus tolimesnėms praktikoms.

Šio renginio metu aikidokai atrodė itin susidomėję, todėl tikiu, kad įgijo neįkainojamai vertingos patirties.

Esu be galo laimingas, jog turėjau galimybę apsilankyti šiame renginyje. Buvo labai įdomu ir nuostabu jame būti.

Vadim Keda
(16 metų)

 

Stebint Aikido pasirodymą man labiausiai įsiminė sinchroniškas technikos atlikimas. Šiuo būdu atliekama technika man pasirodė labai įspūdinga, atlikimas buvo labai tvarkingas ir švarus, buvo gerai juntamas ritmas.

Patiko visų grupių pasirodymai. Nustebino tiek dalyvių skaičius, tiek puikus technikos atlikimas (lengvumas, tikslumas, Uke ir Nage tarpusavio ryšys).

Labiausiai patiko stebėti Fujimaki Sensei, Waka-sensei ir Doshu pasirodymus. Anksčiau šių meistrų pasirodymus galėjau pamatyti tik internete, todėl mane itin sudomino “gyvi” mokytojų pasirodymai. Vis gi didžiausią įspūdį paliko Doshu pasirodymas. Meistriškai pademonstruotas Aikido pasirodė itin gyvas ir tobulas. Tai buvo neužmirštamas reginys.

Labai džiaugiuosi turėta galimybe stebėti Aikido pasirodymą ir treniruotę, kuri vyko Tokyo Budokan‘o salėje (Tokijo Kovos menų rūmuose). Mėgavausi kiekviena akimirka stebėdamas meistrų pasirodymus, kadangi tai yra retas ir įsimintinas įvykis Aikido praktikuojančiam europiečiui.

Urtas Polonskis
(17 metų)

FacebookmailFacebookmail