Vasaros stovykla Melnragėje

Kaip ir kiekvienais metais, šiais 2014 metais taip pat, Lietuvos Aikido Aikikai Federacija ir Aikido Aikikai Asociacija „Sūkurys“ surengė kasmetinę aikido vasaros stovyklą prie Baltijos jūros Melnragėje.

Šiais metais stovykloje gilino aikido žinias, ilsėjosi bei mėgavosi kūrybinga aplinka daugiau nei 40 aikidokų, tarp jų – svečiai iš Kaliningrado Aikido Aikikai Federacijos.

Stovyklautojai turėjo galimybę mėgautis itin nuostabiu vasarišku oru – nebuvo nė vienos dienos be saulės. Taigi stovyklos metu visi galėjo ne tik treniruotis, bet ir lepintis saulės voniomis, šėlti jūroje bei žaisti įvairiausius žaidimus gryname ore.

Jau daug metų vasaros stovyklos diena prasideda nuo rytinės mankštos ir trumpo bėgimo pajūriu, kopomis ar tiesiog nuostabiai kvepiančiu pušynu. Taip, apsnūdęs organizmas tingiai prašydavosi grįžti į šiltą guolį, o kiekvienas žingsnis klimpo smėlyje taip, jog atrodė kito žengti nebepavyks:) Bet. Visiems visuomet pavyksta, o pasibaigus stovyklai kiekvienas garsiai ar nebyliai pasididžiuoja bent truputį išaugusia valia.

Po rytinio bėgimo bei vakarais vykdavo aikido treniruotės, kuriose buvo tobulinami baziniai Aikido pratimai, mokomasi sudėtingesnių pratimų suaugusiems. Taip pat vyko pamokos, siekiantiems įvaldyti techniką su tradiciniu ginklu džio. Treniruočių metu buvo atliekami ir bendrojo fizinio parengimo pratimai, gimnastika bei akrobatika.

Valia, pagarba sau ir kitam buvo ugdoma ne tik treniruočių metu, bet ir atliekant kasdienį ritualą – tvarkantis kambarius bei aplinką. Tradicija tapo ir menų pamokėlės, kuriose žingeidžiausieji išlaisvino savo kūrybingumą bei sėmėsi naujų žinių apie Japonijos kultūrą.

Stovyklautojus supo nuostabus reginys, miesto išvargintus organizmus gaivino jūros bei pajūrio pušynų dvelksmas. Žmogaus plaučiams tai tiesiog atgaiva! Treniruotės metu ir po jos aplankydavo puikus jausmas, kadangi gamta suteikdavo energijos eliksyrą, kurio išsiilgstame treniruodamiesi salėje.

Ačiū įkvepiančiam kraštovaizdžiui, „Sūkurio“ kolektyvui už rūpestingumą, pagarbią ir draugišką atmosferą bei visiems stovyklautojams už pastangas šią atmosferą kuriant bei buvimą kartu!

Jūsų dėmesiui keletas stovyklos dalyvių atsiliepimų:

Eglė Gimžūnaitė, 26 metai.

Ši aikido stovykla buvo pirmoji, kurioje dalyvavau. Kadangi dirbu, pavyko ištrūkti tik savaitgaliui, bet drąsiai galiu teigti, kad tai buvo vienas geriausių savaitgalių šią vasarą. Parsivežiau tiek įspūdžių, kad net sunku išskirti kas patiko labiausiai.Rytinė mankštelė užsibaigianti saulės pasveikinimu, krosiukas pajūriu arba mišku bei treniruotė finiše įkrauna tiek energijos, tiek gerų emocijų visai dienai. Dabar jau iš patirties galiu teigti, kad aikido stovykla tai atgaiva kūnui ir sielai. Per dvi ten praleistas dienas pavyko ir pasportuoti, ir pailsėti, ir nesavumo būsenoje pabūti (su tinko ir visų stovyklautojų pagalba kiekvienam teko bent po keletą kartų pakilti į orą), taip pat patirti ką reiškia būti užkastai smėlyje, stovėti ant stiklų bei vinukų. Prie viso šito dar reiklų pridėti puikią kompaniją, jaukią atmosferą ir gaunasi nuostabi stovykla, kurią rekomanduoju visiems be išimties. Tereikia nepamiršti, kad stovykla būna tik kartą metuose ir ją pražiobsojus reiks laukti ištisus metus. Tad nedvejokite ir planuokite laiką iš anksto, tikrai nenusivilsite ;)

– – – – –

Kristina Urbaitytė

Apie Aikido stovyklą centriuke legendos sklando: daug treniruočių, pusryčiams – košmaro verta košė, kitas maistas irgi pernelyg sveikas, daug vaikų (kuriems stovykla didžiąja dalimi ir skirta), rytinės, pietinės, vakarinės treniruotės. Šmėsteli, kad bus čia kaip įsivaizduojamoje koncentracijos stovykloje: bent kelios treniruotės per dieną skamba alinančiai, o gandai apie maistą verčia galvoti, jog gyvensiu pusbadžiu.

Nepaisydami visų kalbų, susimasinę važiuojame keliese – žvalgomajam savaitgaliui. Aišku, kuprinėse, taip kaip skirstomi pinigai keliaujant, paskirstyta ir batonėlių „Snickers“ amunicija. Jei energijos ir saldumo pritrūktų.

Saulė plieskia taip, kad vandens automobilyje – kaip į dykumą. Iš Vilniaus – Kaunas, o ten – kamštis.

Pėsčiojo greičiu išsikrapštom, vėl greitkelis, šone – gaisras, galiausiai – Klaipėda ir neveikiantis išmaniajame telefone žemėlapis, klaidžiojimai, pora gerų žmonių, atrasta Melnragė, pakelti vartai, stovykla. Sveikatingas burbulas, kurio ribos apibrėžtos stovyklos vartų, keleto miško takelių, jūros, molo.

Sekti stovyklos darbotvarke, klausytis trenerių, dėti pastangas mankštinantis, padėti kitiems, neburbėti – tokios buvo pagrindinės taisyklės. Ne pagal taisykles – kontrabandiniai saldainiai, vėlyvi pasėdėjimai ir pašnekėjimai, taip pat – ilgai rusenęs, bet sąžiningai prižiūrėtas bei užgesintas laužas.

Rytas, septinta valanda, saulė jau aukštai – pliskina į numiegotus veidus ir užsiblaususias akis, o čia – mankšta, spartūs pritūpimai ir keleto kilometrų bėgimas basomis pajūriu. Vėjui pučiant nuo jūros, kojoms pasiekus vandenį, miegai išsilaksto, ir vyksta treniruotė smėlyje ar miške, tarp pėdų painiojantis gurguolėms. Aikido technikoms tos keistos ir nuo tatamio nutolusios aplinkos pridėjo naujos kokybės, privertė darkart pergalvoti judėjimo principus. Šokinėjimai ant tinklo parodė, ką reiškia skraidyti, o stiklo šukių, vinių „kutenimai“ – priminė apie visus paduose esančius nervinius taškelius ir praskaidrino akis.

Keliaudami namo, kalbėjome, kad buvo tobulas savaitgalis – aktyvus, veiklos ir geros kokybės poilsio kupinas. Kad gera patirti dar nepatirtus dalykus ir pasidžiaugti, kad vis daugiau gali ar kad vis geriau pavyksta.

PS. Sveikai maitintis besistengiančiam žmogui maistas tikrai nebuvo problema. Tik tiems, kas kerta traškučius ir maistą greitose užkandinėse, buvo šiek tiek sunkiau. Pusryčiams skirta košė buvo gardi, o pietums – grikių paplotėliai, blynai, sriuba su puskalniu daržovių, buvo pats tas – lengva, tačiau sotu.

PSS: Pirmadienį, sėdint darbe, jau pasidalijus įspūdžiais su kolegomis, į ketvirtą darbo su kompiuteriu valandą pradėjo dilgčioti kojos – reikalavo į parką ar prie upės, pajudėti.

– – – – –

Aušra Kaminskaitė, 23 metai.

Iš esmės gyvenimas stovykloje (bent jau vyresniems, kurie dar geba išgyventi be šiuolaikinių technologijų) beveik nesiskiria nuo normalaus eilinio žmogaus dienovarkės – keliesi prieš septynias, dirbi (pavadinkim treniruotes darbu), valgai, miegi, dirbi, valgai, miegi, dirbi, valgai, miegi. Kartais įsimaišo ir kokia kultūros apraiška – filmas ar meno pamokėlė. Skritumas nuo normalios eilinių žmonių dienotvarkės tik tas, kad čia neskamba telefonai, o jei kas nors ir sugalvoja duoti naujo darbo ar tiesiog paprašyti paslaugos, gali ramia sąžine pasakyti, kad esi atsijungęs nuo facebook’o, internetinės bankininkystės ir apskritai civilizacijos, tad teks kurį laiką palaukti. Nes dabar, pavyzdžiui, einam prie jūros arba tuoj bėgsim (jei treneriui Vytautui gera nuotaika – vingiais, kalvelėm ir ilgai) į mišką treniruotis tarp kankorėžių.

Tiesą sakant, sunku būtų pasakyti, ką tokio žmogus išmoksti stovykloj. Naujesnių pratimų dar tiek neatidirbi, kad galėtum sakyti, jog išmokai. Atsispaudimų aš, asmeniškai, vis dar nepadarau. Va, ką tikri gerai patreniruoji, tai stovėseną – o kaip kitaip, kai per maždaug dvidešimt treniruočių nėkart neatsiduri ant lygaus paviršiaus – tai klampus smėlis, tai kalnelis, tai koks kelmas, pasirodo, buvo netoliese… Į sveikatą ir tai, kad susitaikai su mintim, jog kasdien reikės daryti kažką, prie ko esi nepratęs, ir ką daryti atrodo nemalonu/sunku/gėda/baisu. Pasirodo, paprasčiau nei buvo galima tikėtis.

Ir dar. Dabar, praėjus kiek laiko ir logiškai pasvarsčius, drįsčiau teigti, kad maisto dalinimas – pati prestižiškiausia pareiga stovykloje. Gali šaukti, rėkti ant žmonių, netgi kurį nors įžūlesnį pastumti, o jie vis tiek niekada nepyks ir per daug nepriešgyniaus, dargi tau anksčiau išvažiuojant susirūpins – “o kas dabar mums dalins maistą?..” Kelias į visų širdis veda per skrandį.

– – – – –

Sandra Staigytė, 16 metų.

Stovykla man labai patiko, padėjo nugalėti kai kurias baimes, pagaliau sugebėjau atsistoti ant vinių ir stiklų ir dėl to labai savimi didžiuojuosi. Skaniai maitino ir maisto buvo PAKANKAMAI. Niekada nelankiau Aikido, bet sugebėjau per stovyklą išmokti kai kuriuos pratimus. Nepatikdavo rytais anksti keltis, bet laikui bėgant tai tampa kaip įprotis ir nebebuvo taip sunku.

FacebookmailFacebookmail