47 Ronin – Amžinos Ištikimybės Legenda

Tokijuje, šiuolaikinių dangoraižių šešėlyje, stovi sena budistų šventykla. Jos vartai aptrupėję nuo laiko, akmeninės grindys išblukusios, ąžuoliniai stulpai pajuodę nuo amžių ūkanų. Tačiau kiekvieną dieną čia rikiuojasi žmonės — su smilkalais rankose, su tyla širdyse. Jie ateina pagerbti 47 karių, kurie žuvo prieš tris šimtus dvidešimt metų. Ir kiekvieną kartą ateina vėl, nes kai kurios istorijos niekada nesibaigia.

Ši vieta vadinama Sengakuji šventykla — 泉岳寺 — ir čia amžinai ilsisi 47 roninai, kitaip vadinami Ako Gishi — ištikimieji Ako krašto kariai. Jų istorija, japonų žinoma kaip Chushingura — Ištikimų Vasalų Iždas — jau daugiau nei tris šimtmečius yra gyvoji samurajų dvasios brangenybė. Ji pasakoja apie garbę ir jos praradimą, apie metų laukimą ir vienos nakties smūgį, apie gyvenimą, kurį verta gyventi tik tuomet, kai jis vertas garbingos mirties.

Šios nuotraukos padarytos ten. Iš tikrųjų. Kai smilkalų dūmai slenka virš akmeninių kapų, kai bronziniai varpeliai tyliai aidi vėjyje — supranti, kad šia istorija tu ne tik mokaisi. Tu ją išgyveni.

I skyrius

Garbės Pažeidimas — Pradžia

1701 metai. Japonija gyvena Edo laikotarpiu — šogunato epocha, kai kiekviena gyvenimo smulkmena valdoma rašytiniais ir nerašytiniais įstatymais. Žemės valdovas Asano Naganori, Ako krašto kunigaikštis, atvyksta į Edo pilį iškilmingai priimti imperatoriaus pasiuntinių. Jis jaunas, garbingas, tiesus kaip kardas.

Ceremonijų viršininkas — aukštasis dvaro pareigūnas Kira Kozukenosuke — turėjo jį paruošti ritualams. Tačiau Kira elgėsi su Asano niekinamai ir pagiežingai: atsisakė aiškinti ceremonijų tvarką, tyčiojosi iš jo viešai, žemino ne vieną kartą. Tai buvo ne tik įžeidimas — tai buvo samurajaus kelio suniekinimas.

Tą pačią dieną šogunatas paskelbė nuosprendį: Asano privalo atlikti seppuku — ritualines garbingas saviaukos apeigas. Tą pačią dieną. Be jokio tyrimo. Be teisingumo. O Kira — liko nenubaustas.

II skyrius

Ronin — Be Šeimininko Likę Kariai

Po Asano mirties jo žemės buvo atimtos. Jo šeima — išsklaidyta. Jo kariai — apie 320 samurajų — tapo ronin: kariais be šeimininko. Japonų žodyje ronin (浪人) slypi didžiulė gėda — tai „bangų žmogus", nešamas srovės, neturintis nė vieno taško, prie kurio prisišvartuoti.

Daugelis jų pasidavė likimui. Vieni tapo amatininkais, kiti — pirkliais. Tačiau 47 iš jų — vadovaujami vyriausiojo vasalo Oishi Kuranosuke Yoshitaka — priėmė kitokį sprendimą.

Oishi žinojo, kad Kira yra gerai saugomas ir kad bet koks skubotas veiksmas reikštų mirtį be garbės. Todėl jis pasirinko laukimą. Beveik dvejus metus jis slėpė tikruosius ketinimus. Apsimetė ištvirkusiu — gėrė, klajojo, elgėsi taip, kad Kiros žvalgai patikėtų: šis žmogus yra sulaužytas, bejėgis, negalvojantis apie kerštą.

III skyrius

1702 m. Gruodžio 14-oji — Naktis, Pakeitusi Istoriją

Gruodžio 14-ąją, 1702 metais, Edo miestą dengė žiemos naktis ir sniegas. Vidurnaktį 47 ronin susirinko prie Kiros namų Honjo rajone. Jie buvo tylūs, drausmingi, nepalenkiami.

Būrys buvo padalytas į dvi dalis: viena puolė iš priekio, kita — iš užnugario. Per kelias valandas sargyba buvo nugalėta. Kira buvo rastas pasislėpęs anglyse. Oishi jį atpažino pagal randą ant galvos — tą žymę, kurią paliko Asano kardas tą prakeiktą dieną Edo pilyje.

Tuomet 47 roninai padarė tai, ko niekas iš jų nesitikėjo: jie pėsčiomis nužygiavo per visą Edo miestą — nešdami Kiros galvą — tiesiai į Sengakuji šventyklą. Prie savo šeimininko Asano kapo.

Šulinyje — jis vadinamas Kubi-Arai, „galvos plovimo šulinys" — jie nuplovė Kiros galvą šaltu vandeniu. Tada ją padėjo ant Asano kapo ir tarė: užduotis atlikta, Šeimininke. Tavo garbė atstatyta.

Po to jie pasidavė valdžiai ir paprašė teisingumo — ne malonės, o teisingumo: kad ir jiems leistų numirti kaip samurajams.

Chronologija

Įvykių Seka

Žmogiškasis Mastelis

Jauniausias ir Ilgiausiai Gyvenęs — Vardai Už Legendos

Kai 47 roninų istoriją skaitome kaip legendą, ji gali atrodyti tarsi tobulas simbolis. Tačiau Sengakuji kapinėse legenda vėl tampa žmogiška: prie kiekvieno kapo stovi vardas, amžius ir tylus priminimas, kad čia ilsisi ne mitai, o tikri žmonės.

Vienas iš skaudžiausių sustojimų — jauniausio ronino kapas. Yato Emoshichi mirė būdamas vos aštuoniolikos. Šalia jo — Terasaka Kichiemon, kuris pagal tradicinį pasakojimą buvo pasiųstas pranešti apie įvykdytą kerštą ir vėliau gyveno iki aštuoniasdešimt trejų metų. Tarp šių dviejų amžių telpa visa istorijos įtampa: jaunystė, pareiga, mirtis ir atmintis.

Asano Šeimos Atmintis

Ne Tik Kariai — Ir Tie, Kurie Liko Melstis

Sengakuji kapinėse ilsisi ne tik 47 roninai. Čia yra ir jų šeimininko Asano Naganori, ir jo žmonos Yozeiin atminimas. Tai svarbi detalė, nes ši istorija nėra vien apie kerštą. Ji yra ir apie šeimą, gedulą, pareigą bei ilgą tylą po to, kai kardai jau nutilo.

IV skyrius

Krauju Paliesta Slyva — Gamta kaip Liudininkė

Sengakuji šventykloje auga seni slyvų medžiai — japonai juos vadina ume. Vienas iš jų nešioja ypatingą vardą: Chizome no Ume — Krauju Palytėta Slyva.

Pagal padavimą, kai Asano Naganori atliko seppuku Tamura Ukyodayu sodo kampely, jo kraujas nutekėjo ir palietė šį medį bei po juo gulėjusį akmenį. Jie buvo perkelti į Sengakuji — kad gamta amžinai liudytų šią neteisingą mirtį ir saugotų prisiminimą.

Šventykloje auga dar vienas medis — Yochi Ume — Džiaugsmo Slyva. Jį pasodino vienuolė, kuri prižiūrėjo 47 ronin kapus. Sodinukas jai buvo dovana iš pačios Asano žmonos — ponios Yozeiin, kuri visą likusį gyvenimą praleido maldose.

V skyrius

Bushido — Kario Kelias

47 ronin istorija nėra vien keršto ar teismo dramos pasakojimas. Tai gyvas Bushido — Kario Kelio — kodekso apreiškimas. Kiekvienoje šios istorijos detalėje slypi pagrindinės samurajaus vertybės, kurios iki šiol gyvos — kovos menuose, maldoje, vadovavime ir kasdieniame gyvenimo pasirinkime.