47 Roninai: tikra samurajų garbės ir ištikimybės istorija
- Pradžia / Aikido Sūkurys
- Naujienos
- Blog Detail
四十七士 · 忠義 · 武士道
47 Ronin – Amžinos Ištikimybės Legenda
Kaip 47 samurajų kerštas virto švenčiausia Japonijos sielos istorija — ir kodėl ji kalba per amžius
Tokijuje, šiuolaikinių dangoraižių šešėlyje, stovi sena budistų šventykla. Jos vartai aptrupėję nuo laiko, akmeninės grindys išblukusios, ąžuoliniai stulpai pajuodę nuo amžių ūkanų. Tačiau kiekvieną dieną čia rikiuojasi žmonės — su smilkalais rankose, su tyla širdyse. Jie ateina pagerbti 47 karių, kurie žuvo prieš tris šimtus dvidešimt metų. Ir kiekvieną kartą ateina vėl, nes kai kurios istorijos niekada nesibaigia.
Ši vieta vadinama Sengakuji šventykla — 泉岳寺 — ir čia amžinai ilsisi 47 roninai, kitaip vadinami Ako Gishi — ištikimieji Ako krašto kariai. Jų istorija, japonų žinoma kaip Chushingura — Ištikimų Vasalų Iždas — jau daugiau nei tris šimtmečius yra gyvoji samurajų dvasios brangenybė. Ji pasakoja apie garbę ir jos praradimą, apie metų laukimą ir vienos nakties smūgį, apie gyvenimą, kurį verta gyventi tik tuomet, kai jis vertas garbingos mirties.
Šios nuotraukos padarytos ten. Iš tikrųjų. Kai smilkalų dūmai slenka virš akmeninių kapų, kai bronziniai varpeliai tyliai aidi vėjyje — supranti, kad šia istorija tu ne tik mokaisi. Tu ją išgyveni.
I skyrius
Garbės Pažeidimas — Pradžia
1701 metai. Japonija gyvena Edo laikotarpiu — šogunato epocha, kai kiekviena gyvenimo smulkmena valdoma rašytiniais ir nerašytiniais įstatymais. Žemės valdovas Asano Naganori, Ako krašto kunigaikštis, atvyksta į Edo pilį iškilmingai priimti imperatoriaus pasiuntinių. Jis jaunas, garbingas, tiesus kaip kardas.
Ceremonijų viršininkas — aukštasis dvaro pareigūnas Kira Kozukenosuke — turėjo jį paruošti ritualams. Tačiau Kira elgėsi su Asano niekinamai ir pagiežingai: atsisakė aiškinti ceremonijų tvarką, tyčiojosi iš jo viešai, žemino ne vieną kartą. Tai buvo ne tik įžeidimas — tai buvo samurajaus kelio suniekinimas.
Asano Naganori nebegalėjo pakęsti. Edo pilyje, šventų ceremonijų metu, jis išsitraukė kardą ir puolė Kirą. Smūgis buvo netikslus — Kira išgyveno su žaizda ant galvos. Tačiau tai, ką Asano padarė, buvo neatleidžiama pagal šogunato įstatymus: kardas ištrauktas pilyje — mirties bausmė.
Tą pačią dieną šogunatas paskelbė nuosprendį: Asano privalo atlikti seppuku — ritualines garbingas saviaukos apeigas. Tą pačią dieną. Be jokio tyrimo. Be teisingumo. O Kira — liko nenubaustas.
Samurajų kodekso — Bushido — požiūriu toks sprendimas buvo šiurkšti neteisybė: abu susirėmimo dalyviai turėjo būti nubausti vienodai. Vieno baudimas ir kito paleidimas be atsakomybės prieštaravo gi — teisingumui — kurį samurajus privalo ginti iki paskutinio atodūsio.
II skyrius
Ronin — Be Šeimininko Likę Kariai
Po Asano mirties jo žemės buvo atimtos. Jo šeima — išsklaidyta. Jo kariai — apie 320 samurajų — tapo ronin: kariais be šeimininko. Japonų žodyje ronin (浪人) slypi didžiulė gėda — tai „bangų žmogus", nešamas srovės, neturintis nė vieno taško, prie kurio prisišvartuoti.
Daugelis jų pasidavė likimui. Vieni tapo amatininkais, kiti — pirkliais. Tačiau 47 iš jų — vadovaujami vyriausiojo vasalo Oishi Kuranosuke Yoshitaka — priėmė kitokį sprendimą.
„Mes nelauksime, kol mirtis mus pasieks. Mes ją sutikime eidami teisingumo keliu."— 47 Ronin dvasia · Chushingura
Oishi žinojo, kad Kira yra gerai saugomas ir kad bet koks skubotas veiksmas reikštų mirtį be garbės. Todėl jis pasirinko laukimą. Beveik dvejus metus jis slėpė tikruosius ketinimus. Apsimetė ištvirkusiu — gėrė, klajojo, elgėsi taip, kad Kiros žvalgai patikėtų: šis žmogus yra sulaužytas, bejėgis, negalvojantis apie kerštą.
Vienas garsiausių pasakojimo vaizdų — Oishi girtumas gatvėje. Praeiviai jį spardė ir spjaudė. Kiros žvalgai pranešė: jokio pavojaus. O Oishi gulėjo purve ir skaičiavo kiekvieną žingsnį, kuris gruodžio naktį ves į Kiros pilį.
III skyrius
1702 m. Gruodžio 14-oji — Naktis, Pakeitusi Istoriją
Gruodžio 14-ąją, 1702 metais, Edo miestą dengė žiemos naktis ir sniegas. Vidurnaktį 47 ronin susirinko prie Kiros namų Honjo rajone. Jie buvo tylūs, drausmingi, nepalenkiami.
Būrys buvo padalytas į dvi dalis: viena puolė iš priekio, kita — iš užnugario. Per kelias valandas sargyba buvo nugalėta. Kira buvo rastas pasislėpęs anglyse. Oishi jį atpažino pagal randą ant galvos — tą žymę, kurią paliko Asano kardas tą prakeiktą dieną Edo pilyje.
Oishi Kuranosuke atsiklaupė prieš Kirą ir pagarbiai jam pasiūlė atlikti seppuku — numirti samurajaus mirtimi. Kira atsisakė. Tada Oishi įvykdė sprendimą — tuo pačiu trumpu kardu, kuriuo Asano buvo įvykdęs savo likimą. Kerštas buvo užbaigtas.
Tuomet 47 roninai padarė tai, ko niekas iš jų nesitikėjo: jie pėsčiomis nužygiavo per visą Edo miestą — nešdami Kiros galvą — tiesiai į Sengakuji šventyklą. Prie savo šeimininko Asano kapo.
Šulinyje — jis vadinamas Kubi-Arai, „galvos plovimo šulinys" — jie nuplovė Kiros galvą šaltu vandeniu. Tada ją padėjo ant Asano kapo ir tarė: užduotis atlikta, Šeimininke. Tavo garbė atstatyta.
Po to jie pasidavė valdžiai ir paprašė teisingumo — ne malonės, o teisingumo: kad ir jiems leistų numirti kaip samurajams.
Chronologija
Įvykių Seka
Asano Naganori ištraukia kardą prieš Kirą. Tą pačią dieną nuteisiamas seppuku. Jo žemės atimamos, šeima — išsklaidoma.
Oishi Kuranosuke slapta suburia 47 ištikimus karius. Apsimesdamas sugriuvusiu girtuokliu, jis nuramina Kiros žvalgus. Dvejų metų kantrus pasiruošimas.
47 ronin užpuola Kiros namus. Kira žūva. Ronin nešasi jo galvą per Edo miestą į Sengakuji šventyklą ir deda prie šeimininko kapo.
Šogunatas nuteisia visus 47 ronin seppuku — garbingai samurajų mirčiai, ne viešai egzekucijai. Jie palaidojami šalia savo šeimininko Sengakuji šventykloje.
Žmogiškasis Mastelis
Jauniausias ir Ilgiausiai Gyvenęs — Vardai Už Legendos
Kai 47 roninų istoriją skaitome kaip legendą, ji gali atrodyti tarsi tobulas simbolis. Tačiau Sengakuji kapinėse legenda vėl tampa žmogiška: prie kiekvieno kapo stovi vardas, amžius ir tylus priminimas, kad čia ilsisi ne mitai, o tikri žmonės.
Vienas iš skaudžiausių sustojimų — jauniausio ronino kapas. Yato Emoshichi mirė būdamas vos aštuoniolikos. Šalia jo — Terasaka Kichiemon, kuris pagal tradicinį pasakojimą buvo pasiųstas pranešti apie įvykdytą kerštą ir vėliau gyveno iki aštuoniasdešimt trejų metų. Tarp šių dviejų amžių telpa visa istorijos įtampa: jaunystė, pareiga, mirtis ir atmintis.
Asano Šeimos Atmintis
Ne Tik Kariai — Ir Tie, Kurie Liko Melstis
Sengakuji kapinėse ilsisi ne tik 47 roninai. Čia yra ir jų šeimininko Asano Naganori, ir jo žmonos Yozeiin atminimas. Tai svarbi detalė, nes ši istorija nėra vien apie kerštą. Ji yra ir apie šeimą, gedulą, pareigą bei ilgą tylą po to, kai kardai jau nutilo.
IV skyrius
Krauju Paliesta Slyva — Gamta kaip Liudininkė
Sengakuji šventykloje auga seni slyvų medžiai — japonai juos vadina ume. Vienas iš jų nešioja ypatingą vardą: Chizome no Ume — Krauju Palytėta Slyva.
Pagal padavimą, kai Asano Naganori atliko seppuku Tamura Ukyodayu sodo kampely, jo kraujas nutekėjo ir palietė šį medį bei po juo gulėjusį akmenį. Jie buvo perkelti į Sengakuji — kad gamta amžinai liudytų šią neteisingą mirtį ir saugotų prisiminimą.
Šventykloje auga dar vienas medis — Yochi Ume — Džiaugsmo Slyva. Jį pasodino vienuolė, kuri prižiūrėjo 47 ronin kapus. Sodinukas jai buvo dovana iš pačios Asano žmonos — ponios Yozeiin, kuri visą likusį gyvenimą praleido maldose.
Japonijoje medžiai, augalai ir akmenys nėra vien dekoracijos — jie yra kami, dvasios ir liudininkai. Sengakuji medžiai žydi kiekvieną pavasarį. Ir kiekvienas žiedas — tai prisiminimas, kad garbė niekada neblėsta.
V skyrius
Bushido — Kario Kelias
47 ronin istorija nėra vien keršto ar teismo dramos pasakojimas. Tai gyvas Bushido — Kario Kelio — kodekso apreiškimas. Kiekvienoje šios istorijos detalėje slypi pagrindinės samurajaus vertybės, kurios iki šiol gyvos — kovos menuose, maldoje, vadovavime ir kasdieniame gyvenimo pasirinkime.
Daryti tai, kas teisinga, net jei tai sunku. 47 ronin atidavė savo gyvybes, nes gyventi pažeidus teisingumą jiems buvo neįmanoma.
Beribis atsidavimas šeimininkui — ir po jo mirties. Ronin liko ištikimi net tuomet, kai niekas to iš jų nereikalavo ir niekas aplink jų nesuprato.
Drąsa nėra nebijojimas. Drąsa yra veikimas nepaisydamas baimės. Dvejus metus laukti — žinant, kad laukia mirtis — yra didžiausia galima drąsa.
Garbė svarbiau nei gyvybė. Garbinga mirtis geriau nei gėdingas gyvenimas. Tai nebuvo sąvoka — tai buvo kasdienė tikrovė.
Net paskutinę akimirką Oishi pasiūlė Kirai garbingą mirtį. Tai nebuvo silpnumas — tai buvo giliausia žmogiškojo orumo išraiška.
Nuplovę Kiros galvą šulinyje, ronin ją pagarbiai padėjo ant šeimininko kapo. Net kerštą jie atliko su iškilmingumu ir tikra pagarba mirusiajam.
VI skyrius
Zen ir Kario Dvasia — Vidinė Ramybė Prieš Mūšį
Sengakuji šventykloje stovi dar viena statula — Zen meistro Sawaki Kodo Roshi. Ji tyli. Akys užmerktos. Rankos sudėtos. Ji nežiūri nei į kapus, nei į lankytojus — ji žiūri į vidų.
Tai ne atsitiktinumas. Bushido ir Zen budizmas buvo neatskiriamai susipynę. Samurajus, kuris nesugeba nusiraminti viduje, negali tinkamai veikti išorėje. Oishi Kuranosuke dvejus metus mąstė tyliai, planavo atidžiai ir laukė kantriausiai — tai nebuvo silpnumas, tai buvo aukščiausia vidinio susikaupimo disciplina.
Sawaki Kodo Roshi mokė: „Zazen nėra bėgimas nuo gyvenimo — tai gyvenimas pačia giliausia prasme." 47 roninai nebuvo fanatikai. Jie buvo žmonės, kurie mokėjo jausti, kentėti ir laukti — ir vis dėlto veikti aiškiu protu bei tyra širdimi.
VII skyrius
Ką Tai Reiškia Šiandien?
Stovint prie šių kapų — ir stebint smilkalų dūmus, kylančius virš trijų šimtų metų senumo akmenų — kyla du klausimai. Pirmasis: ar tai tik istorija? Antrasis: ar tai apie mane?
47 roninų istorija nėra vien apie senąją Japoniją. Ji kalba apie tai, kas yra žmogus tada, kai netenka visko, kas jį apibrėžia, — ir kaip jis elgiasi toje tuštumoje. Tai mokymas apie tapatybę, kuri stipresnė už aplinkybes.
Kam tu liksi ištikimas, kai niekas to iš tavęs nereikalauja? Ką darai, kai niekas nemato? Roninai galėjo tyliai išsisklaidyti ir gyventi ramiai. Niekas iš jų to nereikalavo. Tačiau jie negalėjo tapti kitais žmonėmis, nei buvo iš tikrųjų.
Aikido ir Bushido
Nuo Kardo — Iki Dojo Tatamio
Aikido — kovos menas, kurį XX amžiuje sukūrė Morihei Ueshiba — yra tiesioginė Bushido paveldėtoja. Ueshiba nenorėjo kurti naikinimo meno. Jis norėjo sukurti meno formą, kuri įkūnytų ką reiškia būti žmogumi: apsaugoti save ir kitus nesukeliant nereikalingos žalos, klausytis vietoj atakos, išlaikyti ramybę, kai viskas aplinkui griūva.
47 roninų dvasios vertybės — drausmė, atsidavimas, kantrybė, ištikimybė — yra tos pačios vertybės, kurias ugdome ant dojo tatamio kiekvieną savaitę. Kiekvieną kartą, kai atsistoji ir nusilenki — tu ne tik atlikai judesį. Tu pratęsei dvylikos šimtmečių tradiciją.
Sūkurio dojo ne tik moko technikos. Jis moko to, ko mokė Sengakuji — kad garbė, ištikimybė ir drausmė nėra praeities liekana. Jie yra tavo kūno judesys šiandien, tavo pasirinkimas šiandien.
Pabaiga
Dūmai Virš Akmenų — Kas Lieka
Kai žmogus pirmą kartą įžengia į Sengakuji šventyklos kapinių kiemą, jis nenutuokia, kas jo laukia. Atrodo — paprasti akmeniniai antkapiai, tvarkingai surikiuoti eilėmis, apaugę samanomis, apgobti senų pušų šešėliu. Tačiau vos pradedi uždegti smilkalus — kažkas keičiasi.
Dūmai kyla lėtai — spirale — ir pasklinda tarp kapų akmenų. Kažkur gilioje tyloje ima plakti mintis: šie žmonės neminimi todėl, kad buvo tobuli. Jie minimi todėl, kad iš jų nebuvo reikalaujama to, ką jie padarė — ir jie vis tiek tai padarė.
Kiekvieną gruodžio 14-ąją Sengakuji šventykloje vyksta Ako Gishi-sai — metinė paminėjimo šventė. Šimtai žmonių ateina persirengę to laikmečio rūbais. Jie žygiuoja tuo pačiu keliu, kuriuo žygiavo 47 ronin. Per Tokijo gatves. Per naktį.
Tai sako viską, ką reikia žinoti apie samurajų dvasią. Ji nemiršta. Ji kartojasi kiekvieną kartą, kai žmogus pasirenka garbę vietoj lengvumo.
47 roninai nebuvo šventieji. Jie buvo kariai, tėvai, sūnūs — paprasti žmonės su baimėmis ir abejonėmis. Tačiau jie nusprendė gyventi pagal vertybes, kurios stipresnės nei baimė. Tai ir yra Bushido. Tai ir yra aikido. Tai ir yra tai, ko mokomės kiekvieną kartą, kai žengiam ant tatamio.
Šios nuotraukos ir šis straipsnis gimė iš asmeninio susitikimo su vieta, kurią sunku pamiršti. Sūkurio vadovas Vytautas Ribikauskas, uždegęs smilkalus ir tyloje sustojęs prie šių trijų šimtmečių kapų, patyrė tai, ko žodžiais sunku išreikšti. Pelenuose, smilkalų dūmuose ir akmenyje įrašytuose varduose jis išgirdo kažką giliai artimą — tylų priminimą, kad ištikimybė savo vertybėms nėra senovinė sąvoka. Ji yra šiandieninis pasirinkimas. Tą akimirką aikido nebeatrodė tik judesys. Jis atrodė kaip atsakymas.
Aikido Sūkurys · Vilnius · aikidosukurys.lt
„Garbė negyja — ji gyvena."
PRENUMERUOK
Gauk Naujausias Naujienas Su Mūsų Naujienlaiškiu
Apie Mus
Informacijai
- +370 612 00688
- info@aikidosukurys.lt
- Verkių g. 31C, Vilnius, Ogmios miestas, Outlet Parkas, II A, Laisvalaikio terasa, 19-20